Praėjusį antradienį, vasario 6 dieną, „Meno forte“ įvyko pirmoji diskusija „Kultūra | politika: ar išgirsime vieni kitus“, į kurią Vilniaus mieste kandidatuojančių partijų atstovus pasikvietė nevyriausybinės kultūros organizacijos ir nepriklausomi kultūros praktikai. Šia iniciatyva siekiama atkreipti politinių partijų dėmesį į kultūros svarbą miesto politikos kontekste, aptarti nevyriausybinio kultūros sektoriaus problemas, paskatinti politikus tyrinėti situaciją ir formuoti laikmečio reikalavimus atitinkančią miesto kultūros politiką.
Nuo Nr.2 iki Nr. 51
Siekis užmegzti dialogą nėra vienos dienos reikalas, tai procesas, kuris, džiugu pasakyti, prasidėjo. Iš septynių į pirmąją diskusiją kviestų partijų net šešios sutiko dalyvauti ir atsiuntė savo atstovus. Visgi susidarė įspūdis, kad partijos buvo užkluptos nepasiruošusios, ką buvo galima nuspėti peržvelgus partijų rinkiminių programų dalis, skirtas kultūrai (partijų įsipareigojimai Vilniaus miestui - čia, bendrosios partijų programos apie kultūrą - čia ir čia).
Tai išduoda ir diskusijoje dalyvavusiųjų sąrašas: Juozas Kirdeikis (Darbo partija) – partijos kultūros komiteto pirmininkas, bet Vilniaus miesto rinkimų apygardos kandidatų sąraše jo apskritai nėra; Virginija Apanavičienė (Valstiečių liaudininkų sąjunga) įrašyta 21-oji koalicijos „Pašaukti tarnauti Jums“ sąraše; Romualdas Ozolas (Lietuvos centro partija) – Nr. 51 anksčiau minėtoje koalicijoje; Birutė Kurgonienė (LSDP) – partijos rinkimų sąraše nr.34, ir tik Vytas Karsokas Naujosios sąjungos rinkimų sąraše yra antras.
Pakankamai akivaizdu, kad dauguma deleguotųjų tik per rinkėjams reitinguojant įvykusį stebuklą galėtų patekti į miesto tarybą. Atrodo, netikėtai paprašytos diskutuoti apie kultūros programas partijos ieškojo žmonių, nors kiek susijusių su šio lauko praktika, o ne potencialiai turėsiančių galios spręsti. Belieka tikėtis, kad panašių iniciatyvų dėka šis partijų požiūris keisis.
Programos vienur, politikai kitur
Pačioje diskusijos pradžioje partijų atstovai buvo paprašyti pristatyti savo partijų kultūros programas, akcentuojant, kokiais būdais jie ruošiasi įgyvendinti numatytus pokyčius. Romualdas Ozolas (LCP), iškart patikslinęs, kad kalbės ne apie tai, kas parašyta partijos politinėje programoje, kalbėjo apie būtinybę iš esmės pertvarkyti nacionalinį kultūros biudžetą taip, kad jame dominuotų ne ūkinių ir administracinių, bet kultūrai plačiąja prasme skirtų išlaidų eilutės. Savo ruožtu „savivaldybės turėtų padaryti lemiamą žingsnį – galų gale išsivaduoti iš nuolankios pozicijos sutinkant savivaldybėms skiriamas nacionalinio biudžeto dalis ir gyvuojant savo skurdo rėmuose“. „Savivaldybės gali pasakyti, ko joms reikėtų“ – pavyzdžiui, bibliotekų aprūpinimo problema: po šiai dienai pagrindiniai fondai yra išdalinami ne turiniui, o pačios sistemą. Pagrindinis Vilniaus, kaip kultūros miesto ir kaip sostinės rūpestis, pasak Ozolo, – sostinės įstatymo sukūrimas, kuris apibrėžtų Vyriausybės ir savivaldybės vaidmenis jo atžvilgiu. „Vilniaus, kaip istorinės Lietuvos sostinės, įtvirtinimas suteiktų šiam miestui išskirtinį statusą, taip pat ir išskirtinį kultūros finansavimą iš nacionalinio biudžeto. Savivaldybės vaidmuo čia būtų racionalaus lėšų panaudojimo užtikrinimas.“
Parama atlikėjams ar vartotojams?
Birutė Kurgonienė (LSDP) daugiausia kalbėjo apie Vilnių kaip būsimąją kultūros sostinę. Ji įvardijo būtinybę užtikrinti, kad vilniečiai pasijustų reikšmingais su „Vilnius – kultūros sostinė 2009“ susijusių įvykių dalyviais, suvoktų tradicinę kultūrą, kad būtų pasirūpinta kultūros objektais (kultūros namais, muziejais), kad juos būtų galima pristatyti sostinės svečiams. Tai pat ji minėjo, kad reikėtų sutarti, ar remiamas meno atlikėjas, ar vartotojas, ir akcentavo socialdemokratų siūlymą – įsteigti socialinį bilietą, kuris sumažintų kultūros renginių kainą gyventojams.Galiausiai diskusijos dalyvė kalbėjo, kad svarbu yra plėtoti daugybės Vilniuje kartu egzistuojančių kultūrų sąveiką.
Nerimas dėl etninės kultūros
Pasak Virginijos Apanavičienės (VLS), atsakyti pradėjusios nuo matricentrinės senosios Lietuvos kultūros, „kalbėti apie kultūrą reikėtų etninės kultūros prasme, tačiau sostinė, kurioje gyvena multikultūrinė visuomenė, turi savų problemų“. Kalbant, kaip sostinėje kartu gyvenančios kultūros turėtų skleistis, svarbu, kad bendruomenės jungtųsi ir išreikštų savo kultūrinius poreikius. Kaip geros praktikos pavyzdžius pokalbio dalyvė nurodė regioninių savivaldybių paramą tradicinėms šventėms. Aptardama meno finansavimo klausimus Apanavičienė pažymėjo, kad sostinė yra geresnėje padėtyje nei kitos savivaldybės, nes čia „žmonės protingi, žino, kas skiria, kam skiria, jie naudojasi tarptautinių fondų lėšomis. Kultūrinis judėjimas turi vykti „iš apačios“ – „iš viršaus“ jo negali skatinti nei savivaldybė, nei politikai. Pasak Apanavičienės, turėtume rūpintis, kad globalizacijos apsuptyje išsilaikytų lietuvių etninė kultūra.
Situacija vertintina neigiamai
Anot Juozo Kirdeikio (DP), jo partija išanalizavo kultūros situaciją Lietuvoje ir išsiaiškino, kokia padėtis yra profesionaliame mene, regionuose, kokia kultūros centrų padėtis, kaip reguliuojami darbo apmokėjimai, socialinės garantijos ir kiti klausimai. „Mes labai neigiamai vertiname esamą situaciją ir apgailestaujame, kad ji nesvarstoma aukščiausiuose lygmenyse. Tikriausiai nėra supratimo, kas tai yra kultūra, iš ko ji susideda“. Kaip pažymėjo Kirdeikis, reikėtų, kad kultūrai būtų skiriamas kur kas didesnis valdžios dėmesys nei dabar, ir negalima jos palikti savieigai. Šiuo metu kultūros centrai apleisti, juose nevyksta jokia veikla, todėl svarbu įgyvendinti partijos inicijuotą kultūros centrų renovavimo programą. Juozas Kirdeikis pažymėjo, kad Vilniuje reikėtų atsižvelgti į tai, jog valstybė dotuoja didžiąsias nacionalines kultūros institucijas, o savivaldybė savo ruožtu per mažai dėmesio skiria mažesnėms profesionalioms ir mėgėjiškoms meno organizacijoms. Vienas iš svarbių žingsnių čia, anot diskusiojos dalyvio, būtų paremti daugiafunkcinių kultūros centrų atsiradimą mieste (centre, Kirtimuose, Naujojoje Vilnioje, Verkiuose ir t.t.). Kirdeikio teigimu, dabartinę savivaldybės biudžeto dalį, skiriamą eilute „religijai, poilsiui ir kultūrai“ – 15 mln. – „graudu pavadinti kultūros finansavimu. Savo partijos programose pasirašėme, kad finansavimas kultūrai turi kilti tolygiai su (ar net daugiau) visos valstybės finansiniu augimu“.
Kultūrai – nuolatinis biudžeto procentas
Pasak Vyto Karsoko (NS), jo atstovaujama partija palaiko Vilniaus, kaip nuolatinės, o ne tik 2009 metų kultūros sostinės viziją. Kalbėdamas apie partijos rinkimines nuostatas, jis pasisakė už adekvataus nuolatinio, nuo valdančios politinės jėgos nepriklausomo savivaldybės biudžeto procento kultūrai nustatymą. Taip pat „svarbu žiūrėti, kad ekspertų komisijos būtų kompetetingos, nesurištos su jokiomis organizacijomis“. Toliau NS atstovas minėjo įvairius menus po vienu stogu apjungiančio kultūros centro mieste poreikį. Galiausiai jis pažymėjo, kad, ruošiantis Vilniaus – 2009 m. kultūros sostinės įvykiams, nereikėtų pamiršti pagalvoti, kas vyks po tų metų, numatyti tai miesto vizijose ir perspektyvose.
Kas ką kaip remia?
Paprašyti pakomentuoti senai nusistovėjusią ir su retomis išimtimis tebeegzistuojančią nuostatą, kad profesionalųjį meną remia valstybė, o mėgėjų – savivaldybės, daugelis diskusijos dalyvių su tuo nesutiko. Romualdas Ozolas paabejojo, ar profesionalųjį meną valstybė iš tiesų remia (pavyzdžiui, neįsigyja kai kurių svarbių lietuvių dailės kūrinių – čia jis paminėjo Giedriaus Kazimierėno istorinės tematikos paveikslus). „Nuo tarybinių laikų yra išlikęs didžiųjų meno institucijų tradicinis rėmimas, o privačiai iniciatyvai [lėšos skiriamos] be jokios aiškesnės koordinacijos ir tikslo“. Pasak Birutės Kurgonienės, svarbiausias klausimas – „ar valstybė iš tikrųjų turi savo kultūros viziją, kas mes būsim po 15 metų ar daugiau, ką mes išsaugosim ir turėsim.“ Virginija Apanavičienė pateikė pavyzdžių, kai profesionalus menas remiamas savivaldybių, o etninė kultūra – valstybės. Tačiau, Apanavičienės nuomone, pagrindinė problema – mažas kultūros finansavimas apskritai. Tai ne tik valstybinės sistemos, bet ir privačios paramos praktikos stokos problema. Juozas Kirdeikis pažymėjo, kad valstybė apskritai neremia mėgėjiško meno, o pagrindinė problema – pasenusi, jei ji apskritai yra, nacionalinė kultūros politikos strategija. Pasak Kirdeikio, „mes [DP] inicijuojame naujos kultūros strategijos sukūrimą. Mes taip pat inicijavome, o darbo grupė Seime jau parengė ir pavasarį turėtų priimti Dainų švenčių įstatymą, kuriame įtvirtinti sprendimai apie mėgėjiško meno rėmimą. Taip pat siūlome ateityje parengti Kultūros įstatymą ir sudėstyti jame visas reikšmes ir problemas, kuriame kultūra būtų susieta su ekonomika, apibrėžta kaip ekonominis produktas.“ Karsokas pastebėjo, kad reikėtų išplėsti tų miesto remiamų scenos meno kolektyvų spektrą. Šiuo metu labiau skriaudžiamas mėgėjiškas menas.
Išbandymas: rinkos ekonomika
Sekantis kultūrininkų užduotas klausimas – kokį jie mato kultūros santykį su rinkos ekonomika. Ozolas teigė, jog jis pirmiausia inicijuotų Vilniaus kultūros tarybos, kuri jungtų kultūrininkų bendruomenę, kūrimąsi, tai pat pabrėžė visuomeninės opozicijos valdžiai trūkumą bei būtinybę atlikti visų statybų Vilniuje inspekciją. Kurgonienė stebėjosi precedentais, kaip valstybiniai pinigai per konkursą daliniam finansavimui skiriami privačiam fondui (paminėtas Muzikų rėmimo fondas), o ne biudžetinei įstaigai. Pasak Apanavičienės, „jeigu kultūros reiškiniai traktuojami kaip prekė, kuri turi duoti pridėtinę vertę, kultūros sąvoka yra sunaikinama“. „Tokie palyginimai [kultūra ir rinkos ekonomika] apskritai neturi prasmės. Rinkos ekonomikoje kultūra turi išlikti nesutepta tų kriterijų, kurie taikomi gamyboje.(…) Efektyvumas pramonėje ir efektyvumas kultūroje yra nepalyginami dalykai.“ Apanavičienė taip pat teigė, kad savivaldybės negali pakankamai finansuoti kultūros dėl centralizuotos mokesčių sistemos, kai jos pačios tiesiogiai nerenka mokesčių. Kirdeikis vėl kalbėjo apie būtinybę kurti kultūros strategiją, kuri, Latvijos pavyzdžiu, turėtų būti pagrįsta skaičiavimais, kokią įtaką kultūra daro visuomenei, jos vystymuisi. Pasak jo, miesto lygiu taip pat reikėtų skaičiuoti, kiek naudos viena ar kita kultūros sritis, įtraukiant ir kultūrines industrijas, atneša miesto plėtrai. O Karsokas mano, kad Vilniaus miesto savivaldybėje apskritai nėra kultūros politikos. Jos nebuvimas ir leidžia labai atmestinai skirti lėšas, remti kolektyvus. Lyginantis į rinkos ekonomiką, reikėtų decentralizuoti visas lėšas, t.y. jų skirstymą.
Dvaro kultūra ir šiandieninės vertybės
Vienas kultūrininkų atstovas domėjosi, kada Vilnius taps laisvų menininkų miestu, kūrėjų traukos centru, kai šiuo metu, kuomet vyrauja dvaro, klaninė tvarka, o kultūros politika sutampa su vienos partijos viešųjų ryšių strategija, tai sunku įsivaizduoti. Čia Ozolas patikino, kad 2009 m. Vilnius dar tikrai nebus įvairų menininkų Meka. Savo ruožtu Apanavičienė patarė norintiesiems būti laisvais menininkais pasinaudoti „Vilniaus – 2009 m. kultūros sostinės“ programoms pritrauktais fondais. O Kirdeikis užtikrino: „Žinom mes partijas, ir net konkrečias pavardes“. Ir pridūrė (sukeldamas juoko bangą salėje), kad menininkas Lietuvoje turi būti laisvas ir gauti valstybės paramą. Dailėtyrininkė Elona Lubytė, bandydama diskusiją pakreipti prie esmingiausių problemų, klausė, kaip politikai supranta modernybę ir šiandienybę, kaip jų manymų turėtų pasiskirstyti prioritetai tarp šių dienų kultūrinių vertybių, ateities vizijų ir tradicinių vertybių, turint omenyje, kad absoliučioje daugumoje partijų programų etninės, kultūros paveldo vertybės įvardijamos kaip nacionalinio kultūrinio tapatumo elementai, o šiandienybės reiškiniai ir ateities vizijų kūrimas praleidžiami, išstumiami iš diskusijų lauko. Atsakydamas Kirdeikis teigė, kad šiandien etninei kultūrai skiriama pakankamai daug dėmesio ir paramos, o didžiausia problema – „su mažaisiais“ profesionaliais menininkais (matyt, politikas taip vadina nevyriausybines meno organizacijas – aut.past.), kuriems suteikta laisvė, bet ne parama. Apanavičienė tuo tarpu tvirtino, kad ateitis yra praeityje, ir džiaugėsi šiuolaikinių kompozitorių darbais indėliu į etninės kultūros palaikymą (pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus muzika, Vidmanto Bartulio oratorija „Kuršiai“). Keli kultūrininkai domėjosi, kaip, kokiais principais politikai vadovausis spręsdami Vilniaus viešųjų erdvių problemas bei ką jie mano apie miesto bendrojo plano projektą ir jo ateitį. Atsakydami politikai minėjo būtinybę peržiūrėti anksčiau priimtus sprendimus, į sprendimo priėmimo procesus įtraukti bendruomenę ir profesionalus.
Šįkart nuo šios politikų ir kultūrininkų diskusijos vertinimų ir apibendrinimų susilaikysiu, pasilaikydama juos artimai ateičiai, po diskusijos su kitomis partijomis.
Šios apžvalgos pabaigoje reikėtų padėkoti diskusijoje dalyvavusiems partijų atstovams, kurie, nepaisant to, jog renginio auditorija nemasinė ir tikriausiai jiems visiškai „nekritinė“, o temos ne pačios aktualiausios partijų priešrinkiminių kampanijų požiūriu, atsiliepė į kvietimą ir bandė užmegzti dialogą. Ir visai pabaigai pateiksiu keletą įrodymų, kad toks bandymas visgi buvo nemenkas iššūkis. Skulptorius Mindaugas Navakas pasidomėjo, kodėl reikia remti žemės ūkį, ir į tai nesulaukė deramo atsakymo. Švedijos kultūros atašė Lietuvai Torstenas Schenlaeris, bandydamas partijų atstovų kūrybinį potencialą, paklausė, kokį kultūrinį norą jie įgyvendintų, jei tam turėtų tik vieną vienintelę ir paskutinę savo gyvenimo dieną. J. Kirdeikis atsakė norėsiąs nuvykti į Švediją pasisemti patirties, Romualdas Ozolas bandytų grąžinti lietuvius į Lietuvą, Virginija Apanavičienė kurtų tautos namus ir kultūros fondą be korupcijos, Birutė Kurgonienė paskelbtų visuotinę meilės dieną, o Vytas Karsokas išsidavė turįs svajonę suvaidinti Oskaro Koršunovo spektaklyje.
