Milane baigėsi dešimtį dienų trukusi amatų ir rankų darbo gaminių mugė. Jau trylika metų gruodį minios lankytojų plūsta į nenusakomo dydžio parodų kompleksą, kur susirenka amatinininkai iš viso pasaulio.
Čia kaip ant delno atsiskleidžia viso pasaulio kultūros. Dalyviai stengiasi pasiūlyti labiausiai jų atstovaujamą šalį reprezentuojančius produktus, rašo „Respublika“.
Iškalbinga 2007-ųjų statistika leidžia susidaryti nors menką įspūdį apie parodos mastą: 115 tūkst. kv. m ekspozicinio ploto, 2618 dalyvių, atstovavusių 104 pasaulio šalis. 3 mln. parodoje apsilankiusių svečių galėjo vaišintis 40 skirtingų šalių nacionaliniuose restoranuose. Beje, įėjimas nemokamas, todėl žmonės į mugę sugrįždavo dar ne kartą.
Futuristinį Rho parodų centrą suprojektavo vienas garsiausių šiuolaikinių Italijos architektų - Massimiliano Fuksas, kurio tėvas buvo lietuvis, o motina italė.
Rankų darbo ir amatų mugėje dalyvavo įmonės gaminančios tradicinius suvenyrus ir dovanas, drabužius ir aksesuarus, baldus, juvelyriką, tipinius šalies ar regiono gastronomijos produktus.
Ekspozicijos plotas suskirstytas į tris pagrindinius sektorius: Pasaulio šalys, Europa ir Italija. Žinoma, Italijos gamintojų buvo daugiausia ir jiems skirtas plotas - didžiausias.
Tarp daugybės Europos atstovų pavyko rasti į nedidelę „salelę“ susispietusius Lietuvos amatininkus. Jie siūlė įsigyti lino gaminių: margaspalvių prijuosčių, rankšluostėlių, servetėlių. Nebuvo apsieita ir be gintarinių papuošalų. Daug originalių molio suvenyrų už europietiškas kainas.
Ir jokio gastronominio skyrelio - nei alaus, nei kumpio, nei šakočių - jokių lietuviškų skanėstų. Pavydu buvo žiūrėti, kaip vengriškame restorane stalai lūžo nuo gardumynų, o suolai – nuo lankytojų sėdynių. O ką jau bekalbėti apie improvizuotas vokiškas užeigas...
Iš gana kuklios lietuviškos „salelės“ išviliojo gardūs kvapai, sklindantys nuo Italijos stendų. Žinia, čia kiekvienas regionas, net miestai ir kaimai, garsėja tradicine amatininkyste bei gastronominiais gaminiais.
Gigantiški kumpiai, milžiniški sūriai, vyno ir aliejaus statinės viliojo lankytojų akį. Kiekvienas prekeivis kvietė paragauti savo gaminių ir įtikinėjo, kad tik pas jį šiandien geriausias kainos ir kokybės santykis. Sąžiningai stabtelėdamas prie visų stendų gausi ir pavalgyti, ir išgerti iki soties. Tiesa, paragavęs negali sustoti, o piniginė taip ir lipa iš kišenės...
Aušrinė Kutkienė
