Apsilankiusi mėgstamoje kepyklėlėje nustebau, kai šalia keleto skirtingų kepaliukų išvydau išdidžiai besipuikuojantį užrašą „be mielių“. Ne bet kaip, o būtent išdidžiai – paryškintas, didesnis nei greta išdėlioti pavadinimai, paramstytas šauktukais. Ar tai reiškia, kad bemielė duona kuo nors geresnė? Paklausus pardavėja tik gūžtelėjo pečiais: „Tiesiog kai kurie žmonės pageidauja būtent bemielės...“
Ką gi, pamėginkime sudėlioti taškus ant „i“ ir išsiaiškinti, kuo skiriasi kepiniai su mielėmis ir be jų. Be to, kuo nusikalto mielės, kurios, kaip žinome, aprūpina žmogaus organizmą vitamino B atsargomis.
Ar mielės tukina?
Sakoma, ką valgai – tuo tapsi. O kad mielinės bandelės asocijuojasi ne su manekenėmis, o su putlutėmis rausvaskruostėmis tetulytėmis, žinome nuo vaikystės. Vis dėlto – ar mielės tukina?
Pasak sveiko maisto šalininkų, mielės visų pirma pavojingos, nes neigiamai veikia žarnyno mikroflorą. Sveiko jauno žmogaus organizmas šio poveikio paprastai nepajunta. Tačiau vyresniojo amžiaus žmonėms mielių pagrindu kildintos tešlos gaminiai gali sukelti įvairių virškinimo sutrikimų.
Kitas argumentas prieš mieles – tai, kad jų grybelis patenka į žmogaus kraują ir tampa savotišku parazitu: naudoja vitaminus, mikroelementus, baltymus ir išskiria gyvybinės veiklos produktus – toksinus. Esama net pasakojimo apie Adolfą Hitlerį, kuris taip tikėjo mielių žala, kad esą pasakė: „Jei jie ten, Rytuose, ir toliau tokiais kiekiais valgys mielinius pyragus ir pyragėlius, kariauti su jais nebereikės – patys išmirs.“
Vis dėlto gydytojai dietologai panašioms nuomonėms skuba paprieštarauti: mieliniai kepiniai kelia pavojų tik tam tikroms žmonių kategorijoms. Visų pirma – antsvorio turintiems žmonėms. Bet visai ne dėl pačių mielių, o dėl kepiniuose esančių angliavandenių gausos. Ne paslaptis, kad pernelyg gausiai vartojant miltinių patiekalų didėja rizika priaugti nereikalingų kilogramų. Į antsvorį linkusiems žmonėms paprastai nepatariama visiškai atsisakyti bet kokių miltinių kepinių, jiems tiesiog geriau rinktis tik tuos, kurie turi ir teigiamų maistinių savybių – neskaldytų grūdų duoną ar makaronus. Jei „sveikesnių“ kepinių sudėtyje bus ir mielių – nieko baisaus.
Miltinių kepinių nepatariama vartoti sergantiems celiakija. Tai gana reta liga, kai organizmas visiškai netoleruoja gliuteno. Ji diagnozuojama jaunesnio amžiaus žmonėms. Organizmas negamina gliuteną skaidančio fermento, o gliutenas – pagrindinė grūdų, ypač kviečių, sudedamoji dalis. Tiesa, dabar esama gaminių, iš kurių pašalinamas glitimas.
Galiausiai yra žmonių, kurių organizmas tiesiog individualiai netoleruoja tam tikrų produktų. Tarp šių produktų gali būti ir mielės.
Mokslinių įrodymų, kad duonoje ar, pavyzdžiui, giroje, esančios mielės kaip nors kenktų organizmui – nėra. Be to, pačios mielės – gyvas mikroorganizmas, taigi pakaitintos iki 50 laipsnių temperatūros žūsta. O kepant duoną, jos minkštimo temperatūra pakyla net iki 95 laipsnių, taigi apie tai, kad su duona į organizmą patektų vitaminus ir mineralus „valgantys“ grybeliai, kalbėti vis dėlto būtų netikslu.
Ar yra kokios nors naudos?
Mielės – produktas, kuriame ypač daug vitaminų. Alaus mielėse gausu B grupės vitaminų, jas sudaro apie 50 procentų lengvai įsisavinamų baltymų. O baltymai – aminorūgštys ir svarbūs mikroelementai. Mielėse yra tokių mums dažnai trūkstančių vitaminų kaip tiaminas ir riboflavinas. 5–7 gramai alaus mielių visiškai kompensuoja žmogaus organizme vitamino B trūkumą. Mielių rekomenduojama vartoti sergant anemija, avitaminoze, furunkulioze, neuralgija, taip pat daugeliu lėtinių ligų.
Mielės – gyvas mikroorganizmas, grybelis, kuris sudarius tinkamas sąlygas aktyviai dauginasi. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, mielės maitinasi cukrumi ir perdirba jį į spiritą ir anglies dvideginį, kurie suteikia tešlai purumo ir šiek tiek gardžios rūgštelės.
Kepiniams naudojamos trijų rūšių mielės: šviežios presuotos, sausos aktyviosios ir sausos greitai veikiančios.
Presuotos mielės parduodamos plytelėmis. Jų galiojimo laikas palyginti neilgas – kambario temperatūros patalpoje jos laikomos ne ilgiau nei parą, šaldytuve, jei temperatūra nėra didesnė nei +4, – apie 14 dienų.
Sausos aktyviosios mielės – mažos apvalios įvairaus skersmens granulės. Jas tinkamomis sąlygomis galima laikyti net apie dvejus metus. Kad aktyvuotumėte mieles, jų reikia užberti ant vos šilto skysčio paviršiaus (dažniausiai – pieno arba vandens) ir palaukti 10–15 minučių, kol jos „išsivaikščios“. Toliau aktyvuotos mielės dedamos į tešlą ir naudojamos kaip šviežios.
Greitai veikiančių mielių nereikia mirkyti, jos tiesiog maišomos į miltus. Su tokiomis mielėmis užmaišyta tešla pakyla gana greitai.
Tiesa, daugelyje kepyklų tešlos kildinimo procesas pagreitinamas naudojant ne paprastas mieles, o termofilines. Ją gaminant naudojama daug kenksmingų komponentų ir net sieros rūgštis. Taigi duona, papildyta tokiomis mielėmis, be abejo, nebus naudinga jūsų organizmui. Ji gali paskatinti akmenų susidarymą organizmo šalinimo sistemoje, iš maisto sunkiau pasisavinami vitaminai ir mikroelementai, ypač kalcis.
Beje, pasak sveiko gyvenimo entuziastų, kaip tik todėl, kad kepyklose į tešlą dedama netinkamų mielių, tarp šeimininkių vis labiau populiarėja mada kepti duoną savo namuose – po namus pasklidęs šviežios duonos aromatas teikia džiaugsmo visiems namiškiams, o tiems, kurie labiausiai rūpinasi sveikata, ramu – duonos kepaliukas bus ne tik sotus, bet ir sveikas.
„Daily Mail“ pakalbino skirtingus ekspertus, kad jie išsakytų savo nuomonę apie duonos įtaką žmogaus sveikatai.
Smegenims reikia duonos
„Kai duona suskaidoma į gliukozę, paskatinamas serotonino, „laimės hormono“, išsiskyrimas,“ – tvirtina britų dietologė Helen Bond. Jos teigimu, serotonino kiekis natūraliai krinta apie ketvirtą valandą po pietų, todėl nuotaikai pakelti tinka sukramsnoti riekelę duonos.
Modernią duoną sunku virškinti
Ekspertai teigia, kad pokytis kepant duoną įvyko, kai buvo pradėta naudoti daug daugiau mielių. Taip siekta sutrumpinti duonos gaminimo procesą. Mielėms nebepaliekama laiko atlikti „savo darbo“, todėl tai gali nepatikti žmogaus žarnynui. Taigi būtent naujoji duona sukelia daugiau virškinimo problemų. Taip teigia alergijos tipus tiriantis profesorius Jonathanas Brostoffas.
Egzotinės kelionės reikalo nepataiso
Profesorius Peteris Whorwellas teigia pastebėjęs, kad po egzotinių kelionių grįžę žmonės dažnai skundžiasi skrandžio problemomis. „Tolimose užsienio šalyse „pasigauti“ mikrobai padaro jų pilvus jautresnius. Skrandžio veiklos sutrikimus dar labiau suaktyvina didelis vartojamos duonos kiekis“, – teigia ekspertas.
Kiekvienam – savo...
Naminė gira nuo seno laikoma vienu sveikiausių gėrimų. O ją be mielių įsivaizduoti sunkoka. Vis dėlto yra receptų, kurių kūrėjai moko pasigaminti bemielės giros. Sakoma, ji ne tik gardi, bet ir turi gydomųjų savybių.
Šalavijų gira be mielių
Tai puiki profilaktinė priemonė nuo įvairių ligų, gėrimas ypač naudingas žmonėms, sergantiems virškinamojo trakto ir viršutinių kvėpavimo takų ligomis, hipertonija.
Trijų litrų indą pripilkite šaltinio vandens. Suberkite stiklinę cukraus, įdėkite šaukštą grietinės, supilkite stiklinę medaus. Viską gerai išmaišykite. Tada du šaukštus sausų šalavijų suberkite į marlę, pridėkite švarų akmenuką (kad būtų svarstis), suriškite į mazgelį ir įleiskite į indą. Taip paruoštą raugą uždenkite trimis sluoksniais marlės, sutvirtinkite guma. Palikite tamsioje, šiltoje vietoje 14–15 dienų.
Taip paruošta gira net 3 mėnesius nepraranda gydomųjų savybių! Patariama gerti po stiklinę 1–2 kartus per dieną, likus pusvalandžiui iki valgio.
Greitai pagaminama gira
O šioje giroje naudojama gana daug mielių – galite pabandyti abu variantus (su mielėmis ir be jų) ir patikrinti, kuris gėrimas jums labiau patiks.
30 gramų džiovintų duonos riekelių užplikykite karštu vandeniu ir palikite keturioms valandoms. Perkoškite, į gėrimą įdėkite 30 gramų mielių ir 10 gramų medaus. Viską gerai išmaišykite, palaukite, kol parūgs, ir ragaukite.
Laura Mureikaitė
