Nesibaigiančios kalbos apie „žydų sąmokslą“ aiškiai rodo mažių mažiausiai kelis dalykus. Viena, kad šiuo klausimu trūksta žinių, kita – abejonių kelia tai, ar tokių žinių iš viso esama. Abiem atvejais sveika būtų bent probėgom žvilgtelėti į tuos šaltinius, kur tokių žinių yra ar iš kur jos galėtų būti kildinamos. Ramiau gal ir nepasidarys, bet aiškumas pats savaime yra siektina vertybė, taigi, atitinka gėrio kategoriją.
Žodžio „sąmokslas“ šaknyje akivaizdžiai glūdi žodis „mokslas“.
Pirmajame mūsų eros amžiuje, po nepasisekusio maišto, pasibaigusio Šventyklos sugriovimu ir Jeruzalės nusiaubimu, žydų realybė buvo neabejotinai tragiška. Elementarus išgyvenimas, tautinio identiteto ir ištikimybės Sandorai su Viešpačiu išlaikymas turėjo nedaug šansų. Visi šie dalykai viename sakinyje atsidūrė anaiptol neatsitiktinai, mat išsimokslinęs žydų elitas, žinomas fariziejų vardu, rodos, niekada jų nė nemąstė atsietai vienas nuo kito. „Išlikimas“ visada buvo „žydų išlikimas“ ir jis, be jokios abejonės, atitiko Dievo valią. Taigi, ir atsakymo į iškilusią problemą reikėjo ieškoti remiantis Dievo ištarmėmis. Kaip tik tuo ir užsiėmė rabinai.
Pirmuoju po Šventyklos sugriovimo išgyvenusių rabinų sekoje minimas Johananas ben Zakkai, esą iš romėnų apgultos Jeruzalės išneštas karste (prisikėlimo iš numirusių mitas pasirodo ne vieną kartą ir nebūtinai siejamas su Kristumi). Šis rabinas išsirūpino Vespasiano leidimą romėnų valdžiai lojaliems rabinams burtis provincijos mieste Jabnėje, kur ėmėsi iš likučių ir nuotrupų atkūrinėti žydiškąjį religingumą. Turint omenyje, kad Tora (pirmos penkios Senojo Testamento knygos) buvo perduodama iš lūpų į lūpas (ši tradicija išliko ir esant rašytinei Torai), Jabnės rabinai turėjo plačią dirvą pasireikšti. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad romėnams sugriovus Šventyklą ir nesant galimybės jos atstatyti fiziškai, žydų mokslininkai ėmėsi kurti tai, ką šiandien įvardintume „virtualia Šventykla“. Kitais žodžiais, jie ėmėsi formuoti tautos išlikimo branduolį ir principus, kurie padėtų išsaugoti judaizmo tradicijas ir tapatybę, nesant vienijančios fizinės erdvės (nei šventyklos, nei valstybės, nei teritorijos). Prireiks beveik dviejų tūstančių metų, kol žydų valstybė vėl atsiras žemėlapyje. Tuo tarpu rabinams reikėjo sukurti kažką tokio, kas galėtų atstoti ir viena, ir kita. Dalis žydų tvirtins, kad Šventyklos funkciją perėmė Jėzus, tačiau fariziejams šis variantas, suprantama, netiko. Elitas retai priima prasčiokų versijas, o dar rečiau jomis vadovaujasi. Pagaliau fariziejams niekada nepatiko nežinia iš kur atsiradę, nepaklūstantys ir jų autoritetą griaunantys pranašai. Taigi, Jėzus ir jo sekėjai natūraliai atpuolė. Tačiau liko Mozė ir Pranašai.
Čia atsiskleidžia pirmoji klaida, kurią dažnai daro krikščionys, manydami, jog Evangelijos ir visas Naujasis Testamentas yra krikščionių Šventasis Raštas, besiremiantis Senuoju Testamentu, tuo tarpu pats Senasis Testamentas ir yra „žydų Biblija“, kuria šie ir vadovaujasi. Iš tikrųjų yra kiek kitaip. Kaip Jėzumi pasekę krikščionys neatmetė Senojo Testamento, tačiau jį traktavo ne kaip pagrindinį tekstą, o veikiau kaip pagalbinį (vėlesnių laikų scholastai atvirai teigė, kad „Senasis Testamentas yra teisingas tada, kai gauname jį per Jėzų“), taip ir žydų mokslininkai pirmaisiais mūsų eros amžiais tyrinėdami Torą ir rašydami jai komentarus pamažu kūrė savąjį „naująjį testamentą“, kuriam taip pat buvo lemta tapti pagrindiniu judaizmo tekstu. Šis tyrinėjimas ir aiškinimas (hebrajiškai – „midraš“) bei Toros komentavimas padarė pradžią pagrindinių judaizmo tekstų Mišnos ir abiejų Talmudų atsiradimui. Charakteringa, kad kaip ir krikščioniškuose tekstuose („kur du trys mano vardu melsis, ten ir aš būsiu tarp jūsų“), taip ir fariziejų komentaruose minima, kad kai du trys fariziejai tyrinėja Torą, tai tarp jų pasireiškianti „Šekinah“ (hebrajiškai – „Dievo esybė žemėje“, apytikriai tapatinama su krikščionių Šventąja Dvasia). Tuo būdu Toros tyrinėjimas tapo lygiavertis tarnavimui Šventykloje, tai yra būdui „stoti tiesioginėn Dievo akivaizdon“. Įdomus momentas yra tas, kad tokiu būdu Dievo akivaizdoje stovintys rabinai tarėsi tiesiogiai dalyvaujantys Jo valios vykdyme, o tai reiškė, kad Dievo žodis nėra baigtinis, nėra sustingęs tame laike, kai jis buvo duotas, ir įgyja vis naują prasmę priklausomai nuo aplinkybių, kuriomis yra taikomas. Taip buvo atvertas kelias praktinius išgyvenimui ir išlikimui būtinus dalykus grįsti nuolat atsinaujinančiu Dievo žodžiu. Dar daugiau: vienas didžiausių ankstyvesnio laikotarpio fariziejų išminčių Hilielis, paprašytas kuo trumpiau atskleisti Toros esmę, pasakęs „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau padarytų. Tokia yra visa Tora, o visa kita – komentaras“. Iš to lengva padaryti išvadą, kad Tora ir yra komentaras, su sąlyga, kad jis neprieštarautų pagrindinei minčiai „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau padarytų“. Būtina pastebėti, kad tai yra negatyvus, stabdantis nurodymas, anaiptol nereiškiantis „Daryk kitam tai, ką nori, kad ir jis tau darytų“. Žydas savo elgesiu neprivalo programuoti kitataučių (hebrajiškai - „goyim“, gojų), kaip šie turėtų elgtis, o tik šių atžvilgių nesukelti sau priešiškumo, neprisidaryti problemų. Šis principas dėl savo universalumo iki šiol tebėra labai gajus.
Apie antrojo mūsų eros amžiaus vidurį, pralaimėjus dar vienam žydų sukilimui ir imperatoriui Adrianui uždarius Javnės akademiją, iškilo reikalas susisteminti rabinų mokymus. Maždaug tuo metu ir atsirado naujasis judaizmo šventraštis Mišna (hebrajiškai „mišnah“ – mokymasis kartojant; plg. „kartojimas – mokslų motina“). Laikoma, kad rabinų Johanano, Ezekielio, Jozuės ir ypač Akibos ir Meiro pradėtą darbą baigiantis šimtmečiui užbaigė rabinas Juda Patriarchas ir nuo to laiko šis religinis sąvadas laikomas vienu pagrindinių judaizmo tekstų. Pati Mišna rūpinosi ne tiek žydų tikėjimu, kiek jų elgesiu, o rabinai, tie gyvi Toros įsikūnijimai, rėmėsi savo autoritetu aiškinti Dievo valią ir šios pareigos ir šlovės su niekuo dalintis neketino. Taip judaizmas susikūrė pirmąją tokios apimties savojo religingumo knygą, svarbesnę už pačią Torą, šiuo požiūriu pakartodamas Jėzaus sekėjų kelią, nors akivaizdu, kad Mišna daug mažiau remiasi Senuoju Testamentu, negu krikščionių raštai. Kaip ten bebūtų, panašiai kaip krikščionys, priimdami Senąjį Testamentą „iš Kristaus“, taip ir judaistai tyrinėjo Torą „per Mišną“. Taip elgdamiesi, rabinai skatino žydus išgyventi vienovę su visais išminčiais ir pranašais iki pat Mozės ir paties Dievo. Tai tapo viso rabiniškojo judaizmo pagrindu.
Imperatoriui Konstantinui paskelbus krikščionybę valstybine religija, žydų įtaka joje labai sumenko ir tikinčiųjų daugumą sudarė pagoniškų tautų atstovai – romėnai ir ypač graikai. Po Teodosijaus II reformų žydai buvo dar labiau pastumti į imperijos gyvenimo užribį, jie neteko teisės į valstybinę tarnybą.
Penktojo – šeštojo amžių sandūroje pasirodo abu Talmudai: „Yerušalami“, parašytas Jeruzalėje, ir Babilone sukurtas „Babli“. Būtent pastarasis laikomas žydų Biblijos baigiamuoju tekstu ir, savo ruožtu, svarbiausia knyga. „Babli“ požiūriu senieji tekstai turi tiek vertės, kiek juos paaiškina ir interpretuoja pats babiloniškasis Talmudas. „Kas yra Tora? – klausiama „Babli“ tekstuose. Čia pat ir atsakoma: - Tai Toros aiškinimas“.
Neatsitiktinai šiuolaikiniai Talmudo tyrinėtojai „Babli“ laiko pirmuoju interaktyviu tekstu, mat būtent čia randama nuostata, kad jei mokinys atėjęs pas mokytoją (rabiną) su klausimu, negauna atsakymo, tai jie abu privalo ieškoti to atsakymo drauge. Taip buvo įtvirtintas metodas praktiniu būdu ieškoti naujų išeičių tais atvejais, kai jų nebuvo galima rasti senesniuose tekstuose. Tai pasirodė labai vertinga, gyvenant nuolatos besikeičiančiame pasaulyje. Ne mažiau naudinga buvo priimtus sprendimus grįsti Dievo valia. Rabiniškasis judaizmas tam sukūrė visas prielaidas ir įtvirtino jas Talmuduose. „Babli“ tyrinėjantis mokinys neišvengiamai atrasdavo, kad niekas neturi galutinio lemiamo balso, tiesa nuolat kinta, o tradicija, kad ir kokia gerbtina bei vertinga, negali riboti jo paties nuomonės ir proto balso. Ši tiesa, be abejonės, nebuvo skirta gojams, o krikščioniškoje tradicijoje jos juo labiau nerasime.
Kodėl taip atsitiko, galima tik spėlioti, tačiau panašu, kad prielaidas tokioms skirtingoms mąstymo ir religingumo kryptims, nors ir išaugusioms iš vieno kamieno, sukūrė itin žemiškos priežastys. Krikščionybė plito kaip valstybinė religija, kuriai reikėjo kuo nuolankesnių ir klusnesnių valdinių, pasiduodančių valstybės vadovo valiai ir įtvirtinančiai patį valstybingumą, tuo tarpu žydams reikėjo išgyventi ne tik be jokios valstybės, bet ir įsigudrinti kaip nors išlikti dažniausiai gana priešiškoje tos ar kitos valstybės aplinkoje. Tai skatino nesitapatinti su valstybe bei jos valdžia, o priešingai, ieškoti tų nišų, kuriose galėtų tarpti ir sėkmingai įtakoti pačią valstybę (paprastai per jos valdančiuosius), net ir nebūnant valstybės tarnyboje. Ši nuostata gerai matoma jau Juozapo tarnyboje faraonui, pasikartoja Babilono tremties laikotarpiu, o galutinai įtvirtinama Talmuduose. Štai kodėl jie tokie svarbūs.
Neturint savo valstybės ir galiojant draudimams užimti valstybinę tarnybą, o dažnai ir draudžiant turėti nuosavybę, belieka užsiimti prekyba, tarpininkavimu ir, neišvengiamai, pačiais pinigais. Neilgai trukus ir patys pinigai paverčiami preke – jie skolinami (parduodami) už palūkanas. Charakteringa, kad žydui draudžiama skolinti pinigus už palūkanas savo broliui, t.y. kitam žydui, bet gojui – galima. Vadovaujantis nuostata, kad visi mes „broliai Kristuje“, kurį laiką šio principo laikytasi ir krikščioniškuose kraštuose, tačiau godumas padarė savo ir Venecijos respublikoje (beje, iš čia atėjo tiek žodis, tiek ir sąvoka dabartine savo prasme -„getas“) imta skolintis pinigus iš žydų, duodant užstatą. Šią praktiką netruko perimti Lombardijos gyventojai – iki šiol turime lombardus. Be jokios abejonės, prasiskolinimas vedė į rietenas ir karus. Neblogą bankininkystės sistemą išvystę riteriai – tamplieriai (angl. „temple“ – „šventykla“), savo veiklą pradėję toje pačioje Jeruzalėje, atėjus laikui labai brangiai už tai sumokėjo, o Europą nuniokojo ilgiausias iš visų karų tarp Prancūzijos ir Anglijos. Tačiau sėkla jau buvo pasėta ir nuo tada finansinės krizės tampa amžinu Europos istorijos palydovu. Skolinimas už palūkanas išlieka. Išimtis tik musulmoniški bankai. Tiesa, šiomis dienomis Europos Centrinis bankas irgi prabilo apie nulines tarpbankines palūkanas, tačiau tai nereiškia, kad be palūkanų bus galima skolintis ir iš komercinių bankų.
Ką turi bendro pirmųjų mūsų eros amžių Midrašas, pinigai, palūkanos ir finansinės krizės? Na, atlikime nedidelį „horoz“ (hebrajiškai – „jungimas, grandinės pynimas“) – tai Jabnės laikotarpio rabinų labai mėgtas būdas sugretinti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus ir iš jų gauti naujos kokybės dvasinę įžvalgą bei patirtį:
- Per pirmus penkis šimtmečius labiausiai išsilavinę rabinai sukuria religinę filosofinę sistemą bei metodą, kaip rasti, formuluoti ir pagrįsti Dievo žodžiu tuos sprendimus, kurie duos galimybę išgyventi net ir nepalankiausiomis sąlygomis. Šio darbo vainikas - abu Talmudai.
- Tiek Romos imperija, tiek po jos sekusios Europos valstybės nuosekliai „stengiasi“, kad žydai išmoktų juos praktiškai taikyti. Valstybės neturėjimas bei draudimas tarnauti valstybinėje tarnyboje verčia veikti už valstybės ribų, netapatinant savo naudos su jos nauda. Valdančiosios klasės korupcija ir engiamųjų klasių neapykanta tik stiprina konspiracines patirtis.
- Finansų sistemos supratimas, įvaldymas ir užvaldymas tampa faktu.
Beje, žydų persekiojimai, pogromai ir fizinis naikinimas konclageriuose davė kaip tik priešingus rezultatus, negu tie, kurių buvo tikimasi. Po Antrojo Pasaulinio karo susikūrė Izraelis, Vokietija tebemoka reparacijas žydams, o JAV žingsnio nežengia ta kryptimi, kuri būtu nepalanki jų valstybei. Labai tikėtina, kad rabinai Jabnėje padirbėjo teisinga kryptimi ir jei Talmudai, ypač „Babli“ išties tokia vertinga knyga, gal reikėtų turėti ją ir lietuviškai? Krizės sąlygomis labai praverstų...
