Kiekvienais metais įvairios žiniasklaidos priemonės renka metų geriausius. Balsas.lt taip pat nusprendė išrinkti savo nominantus: skandalus, metų poras, netektis, įvykius ir laimėjimus. Tik jūs, Balsas.lt skaitytojai, galėsite išrinkti labiausiai nusipelniusius ir nuvylusius. Kasdien pristatysime po vieną nominaciją ir prašysime jūsų atiduoti savo balsą.
Šįsyk siūlome išrinkti metų verslo netektį.
1. Bronislavo Lubio mirtis
B. Lubys (ELTA nuotr.)
2011 metų spalio 23 dieną, eidamas 74 metus, mirė verslo magnatu tituluojamas Bronislavas Lubys. Nustatyta, kad jam važiuojant dviračiu staiga sustojo širdis.
B. Lubys buvo įvardijamas kaip vienas įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos verslo žmonių. B. Lubys buvo ne tik Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, bet ir vieno didžiausio šalies koncerno „Achemos grupė“ vadovas. Kelerius metus jis buvo reitinguojamas kaip turtingiausias Lietuvos žmogus. Šių metų pradžioje savaitraštyje „Ekonomika.lt“ paskelbtame turtingiausių Lietuvos verslininkų sąraše jis užėmė 2 vietą. Jo turtas įvertintas 1,5 mlrd. litų.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė šią netektį įvardijo tokiais žodžiais: „Velionis buvo ir Signataras, ir Ministras Pirmininkas, ir verslininkas. Šiandien norisi pabrėžti, kad būtent Bronislovo Lubio pastangomis Lietuvoje buvo įkurta pramonininkus vienijanti konfederacija, prasidėjo aktyvesnis dialogas tarp įmonių savininkų ir darbuotojus atstovaujančių profesinių sąjungų. Galima sakyti, kad Velionis daug prisidėjo, kad mūsų šalyje daugėtų ir socialinio dialogo, ir socialiai atsakingo verslo“.
2. Ūkio ministro Dainiaus Kreivio turtų perrašymas mamai
Ūkio ministras Dainius Kreivys spaudos konferencijoje paskelbė apie savo atsistatydinimą (Fotodiena.lt/R. Dačkaus nuotr.)
Žiniasklaidoje pasklidus informacijai, kad ūkio ministro Dainiaus Kreivio turtas per kelerius metus išaugo nuo 5,4 mln. litų iki 170 mln. litų, susidomėta, ar turtas padidėjo teisėtu būdu. Portalo www.ekonomika.lt 2011 metų skelbtame turtingiausių žmonių sąraše D. Kreivys užėmė 29 vietą, nes jo šeimai priklausė 40 proc. prekybos sistemos „Moki veži“ akcijų. D. Kreivys, prieš tapdamas ūkio ministru, turėjo ne vienos įmonės akcijų, tačiau žiniasklaidai ne vieną sykį pabrėžė, kad ateidamas į politiką, visus savo ryšius su visais anksčiau savo vykdytais verslais nutraukė. Bendrovės „Stamija“ akcijos buvo parduotos D. Kreivio motinai F. Kreivienei.
„Mano motina yra ir buvo verslo įmonių akcijų valdytoja dar prieš man tampant ministru, tai yra nuo 2002 metų“, – žiniasklaidai tuo metu, kai kilo skandalas, teisinosi D. Kreivys.
Vis dėlto istorija baigėsi liūdnai – dėl kilusio skandalo D. Kreivys pats paskelbė pasitraukiantis iš ūkio ministro pareigų.
3. Banko „Snoras“ bankrotas
Snoras (nuotr. Elta)
Bankas „Snoras“, savo istoriją pradėjęs 1992 metais su Šiaulių krašto banko pavadinimu, per beveik dvidešimtmetį išaugo iki penkto pagal dydį banko Lietuvoje. Banko griūtis įvyko kone per dieną.
2011 metų lapkričio 16 dieną Lietuvą žaibo greičiu apskriejo žinia, kad banko „Snoras“ veikla laikinai stabdoma. To priežastis – įtarimas, kad banko įsipareigojimai viršija turimus išteklius, arba, kitaip tariant, įtarimas, kad bankas yra nemokus. Toliau įvykiai rutuliojosi greičiau nei galima būtų įsivaizduoti – bankas nacionalizuotas kone per naktį, atlikus patikrinimą nustatyta, kad banke iš 8 mlrd. litų turto trūksta 3,4 mlrd. litų.
Tūkstančiai indėlininkų iki šiol nėra atgavę savo indėlių, o gyventojai, banke laikę didesnes nei 100 tūkst. eurų sumas, visų savo pinigų jau ir nebeatgaus. Banko „Snoras“ bankrotas – rimtas išbandymas ne tik verslo įmonėms, turėjusioms sąskaitas šiame banke, bet ir apskritai visam bankiniam sektoriui Lietuvoje, nes stipriai sujudinti pasitikėjimo bankais pamatai.
3. Euro zonos iširimo galimybė
Palikti euro zoną ar pasilikti? (freedigitalphotos.net nuotr.)
Euras piniginiu pavidalu pasirodė 2002 metais. Kitąmet jis turėtų švęsti savo 10 metų jubiliejų, tačiau klausimas, ar tokia diena išauš? Europos lyderiai jau kuris laikas nebeslepia savo susirūpinimo euro zonos ateitimi, kai kurie jų rimtai abejoja, ar euras apskritai dar turi kokią nors ateitį.
Kas būtų, jei euro zona, iširtų? Tokį klausimą jau kelia ne tik teoretikai, bet ir praktikai. Dėl vieno neabejojama – tai būtų rimtas smūgis visam Europos Sąjungos verslui. Kol kas griebiamasi menkiausio šiaudo ir dievagojamasi, kad bus padaryta viskas, kad toks košmaras Europos neištiktų, tačiau garantijų dėl to vis mažiau.
Skeptikai paklaustų, tai kas gi nutiko, kad Europa priėjo liepto galą. Vieno atsakymo nėra, tačiau jau dabar dauguma ekonomistų sutaria, kad klaidų neišvengta pačioje pradžioje, t.y. kurta piniginė sąjunga prieš tai nesukūrus ekonominės šalių sąjungos, į euro zoną priimtos šalys, kurios neatitiko Mastrichto kriterijų ir pan. Taip pat nepamirštama papriekaištauti, kad pietinės euro zonos narės visąlaik turėjo ydą išlaidauti labiau nei sau galėjo leisti, o Šiaurės ir Vakarų šalys (tarp jų ypač Vokietija) nuolat taupė daugiau nei to reikėjo. Būtent toks disbalansas ir privedė šalis prie milijardinių įsiskolinimų viena kitai ir grėsmės, kad euro zonai atėjo paskutinioji.