2017-ųjų kovo 29-ąją Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May, vykdydama sprendimą, už kurį britai nubalsavo 2016-ųjų referendume, pateikė ES perspėjimą dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Remiantis Lisabonos sutartimi – ES „konstitucija“ – nuo to momento iki šalies pasitraukimo turi praeiti du metai.
Tačiau Lisabonos sutarties autoriai nebuvo numatę, kad kuri nors didesnė valstybė ir iš tiesų norės pasitraukti iš sąjungos, ir nesirūpino dėl to, kaip per du metus išspręsti su tuo susijusias problemas, todėl pasirodė, kad susitarti dėl visa apimančių tarpusavio santykių yra iš esmės nerealu.
Kuriame taške dabar atsidūrė abi pusės?
Ką tik, kovą, Londonas ir Briuselis susitarė dėl pereinamojo laikotarpio, kuris tęsis nuo 2019-ųjų kovo 30 iki 2020-ųjų pabaigos.
Šio periodo metu Britanija išlieka vieningoje rinkoje ir muitų sąjungoje ES, o Britanijos ir ES piliečiai, važiuojantys vieni pas kitus, ir toliau turės dabartines teises – tai yra, turės galimybę gyventi ir dirbti be visokių formalumų.
Tokiu būdu, mažiausiai iki 2020-ųjų pabaigos Britanija faktiškai lieka ES sudėtyje, nors 2019-ųjų kovo 29-ąją neteks savo balso teisės.
Anksčiau, praėjusių metų pabaigoje, abi pusės susitarė dėl Britanijos išmokų Europos Sąjungai po pasitraukimo. Išmokos, anot britų valdžios, sudarys apie 40-45 mlrd. eurų ir bus paskirstytos per kelerius metus. Be to, abi pusės susitarė dėl ES ir Britanijos piliečių teisių tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek ir ES.
Airijos problema
Kol kas abi pusės negali sutarti, ką daryti su vienintele sausumos siena tarp Britanijos ir ES – tarp Airijos respublikos ir Šiaurės Airijos.
Kovą ES šalių susitikime buvo sutarta, kad skubiai, per artimiausią mėnesį, bus bandoma pasiekti susitarimą dėl Airijos klausimo.
1998-ųjų Gerojo Penktadienio sutartis, kuria pavyko Šiaurės Airijoje įvesti taiką, pagrįsta, pirmiausiai tuo, kad sienų faktiškai nėra, nes tai buvo taip ar taip vidinė ES siena.
Abi Airijos salos dalys labai norėtų išlaikyti dabartinę situaciją, tačiau kuomet – ir jeigu – Britanija pasitrauks iš vieningos rinkos ir muitų sąjungos, padaryti tai bus labai nelengva. Prireiks sudėtingų politinių ir techninių sprendimų. Ir pati Britanijos vyriausybė nenorėtų prisistatyti viduje sienų, kas galėtų grasinti Jungtinės Karalystės vienybei.
Kas toliau?
Dabar Britanijos ir ES delegacijos imsis derybų dėl bendros, visa apimančios sutarties dėl santykių tarp abiejų pusių po britų pasitraukimo iš Europos Sąjungos.
Šios derybos pagal dabartinius planus turėtų baigtis iki ES viršūnių susitikimo spalio 18-19 dienomis – kad ES lyderiai jo metu galėtų įtvirtinti, o tuomet jau 27 šalių parlamentai ir Europarlamentas ratifikuotų tai iki 2019 kovo 29 dienos.
Kovo 22-23 susitikimo metu Europos Sąjunga patvirtino dokumentą dėl esminių būsimų santykių su Britanija principų, kokiais jie turėtų būti, likusiųjų 27 ES šalių manymu.
Ar galima atšaukti „Brexit“?
Britų valdžia tvirtai aiškina, kad to nebus. Theresa May ne vieną sykį (paskutinį sykį – kovo 28-ąją parlamente) teigė, kad tokia yra liaudies valia, išsakyta referendume, ir kabinetas ją įgyvendins.
Apie norą atšaukti Britanijos pasitraukimo iš ES sprendimą kalbėjo kai kurie aukštas pareigas užimantys Europos Sąjungos politikai, už „naują balsavimą“ ar atšaukimą pasisako ir kai kurie britų politikai ar visuomeninės organizacijos, tačiau nei valdančioji konservatorių partija, nei pagrindinė opozicinė partija, leiboristai, tokio klausimo nekelia.
Sprendimas dėl pasitraukimo buvo priimtas referendume, tokia yra liaudies valia, teigia jie ir ginčijasi tik dėl detalių: pavyzdžiui, leiboristų lyderis Jeremy Corbinas pasisako už tai, kad šalis liktų muitų sąjungoje (tokiu būdu išvengiant ekonomiką smaugiančių muitų ir pasienio biurokratijos prekiaujant su ES šalimis).
Už naują referendumą, kuriame teoriškai būtų galima atšaukti 2016-ųjų birželio 23 referendumo nutarimą, pasisako liberaldemokratų partija, tačiau jos reitingas dabar sudaro vos 7 proc.
Kažkuri politikų dalis abiejose didžiosiose partijose palaiko referendumo, kuriame gyventojai galėtų palaiminti arba nesutikti su galutinėmis Britanijos pasitraukimo iš ES sąlygomis jau po to, kai dėl jų bus sutarta. Jeigu liaudis atmestų tas sąlygas, tai faktiškai reikštų pasitraukimo atšaukimą, bent jau kažkuriam laikotarpiui.
Tačiau jeigu Britanija staiga ir nuspręstų pati nebesitraukti, tokios žingsnio įforminimas reikalautų dar neprastesnių politinių sprendimų, negu pats pasitraukimas. Aišku, ir šis procesas taip pat reikalauja imtis netradicinių sprendimų – pavyzdžiui, ką tik sutartas pereinamasis laikotarpis apskritai nėra numatytas ES teisėje.
Lisabonos sutarties autoriai, tikriausiai manė, kad šalies pasitraukimas iš ES yra grynai hipotetinė galimybė, ir pasitraukimo procedūrą aprašė gana lakoniškai, o tokio sprendimo atšaukimo galimybės ir apskritai nenumatė.
Maža to, Europos Sąjungoje yra tiek ir tų, kurie nenori, jog Britanija pasitrauktų, tiek ir tų, kurie džiaugsis, kad ES sudėtyje daugiau nėra galingos šalies, kuri nuolat stabdė integracinius procesus.
Ką galvoja britų rinkėjai?
Nepaisant to, kad po 2016-ųjų referendumo praėjo jau beveik du metai, visuomenės santykis su buvimu Europos Sąjungoje nepasikeitė: visuomenė ir toliau pasiskirsčiusi beveik pusiau.
Kaip ir prieš referendumą, dabar kiek daugiau nei 40 proc. teigia, kad balsuotų už tai, kad liktų ES, panašiai tiek pat – prieš, o likusieji yra dvejojantys. Šiuo metu, kaip rodo apklausos, Europos Sąjungos šalininkų yra kiek daugiau, tačiau jų persvara neperžengia statistinės paklaidos. 2016-ųjų birželį apklausos taip pat rodė, kad jų yra daugiau.
Antrojo referendumo idėjos ir apskritai nepalaiko daugiau žmonių nei palaiko: 43 proc. prieš ir tik 36 – už.
