„Tai buvo mano mintis, kurią reikėjo perkelti į gyvenimą“ – žodžiai, kuriais baigiau pirmąją šio rašinio dalį apie JAV lietuviškos visuomenės ir jaunų lietuvių mokslininkų santykius. Apie tai pradėjau tartis su gerai man pažįstamu politinių mokslų daktaru Vytautu Vardžiu. Mintis gera, ją vystyti reikia, samprotavo Vytautas Vardys, tačiau, savo užimtumą turėdamas prieš akis, suabejojo, ar pirmuoju smuiku jis galėtų groti. Pažadėjo apie tai pagalvoti. Ir netrukus, nebeprisimenu, kurio renginio Čikagoje pertraukos metu, bičiulis Vytautas prie manęs pritempė inžinierių dr. Algį Avižienį: va, tavo išeitis, Broniau, sako, jis panašiai galvoja, kaip tu, ir kalbėkitės. Iš tikrųjų ir buvo išeitis – geriausia, kokia tuo laiku galėjo būti.
Dr. Algis Avižienis jau buvo įsitvirtinęs UCLA (University of California Los Angeles Campus), darbavosi kompiuterių srityje ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vienas iš pagrindinių mokslininkų, lėmusių erdvėlaivio pirmąją kelionę į Marsą. Jo kūryba: mažo dydžio pats savo gedimus surandantis ir pataisantis kompiuteris, pavadintas „Star 4“, buvo pagrindinis variklis, po pustuzinio metų erdvėlaivį ant Marso nutupdęs. (Tarkim – mano atmintis čia nešlubuoja). Mes jau buvom pažįstami, rodos, iš susitikimo bent vienoje JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos sesijoje. Nes Algis jau buvo įsijungęs į JAV LB Los Andželo apylinkės, vėliau – apygardos, veiklą ir jose perėjęs praėjusiame rašinyje mano minėtą gegužinėms „kumpių kepimo – virimo mokyklą“. Buvo išrinktas ir JAV LB tarybos nariu. Tad ir mano užsimotam keliui jau turėjo būti savas. Pirmas pokalbis – greitosiomis, per renginio pertrauką, koridoriuje. Inžinierius dr. Algis Avižienis skrido į Klivlende vykstantį Lietuvių architektų ir inžinierių sąjungos suvažiavimą, tačiau sustojo Čikagoje aplankyti draugų ir užsuko į šį, deja, nebeprisimenu – kokį, renginį. Gerai. Atrodo, kad mudviem vertėtų kalbėtis toliau, tame koridoriuje sutarėme. Apie mokslininkų susitikimą su visuomene galimybes užsiminsiu ir inžinierių suvažiavime, ką jie apie tai galvoja, jis pasakė, kai pertrauką baigiantis skambutis mudviejų „posėdį“ nutraukė.
Nors gal ir gerai, kad daugiau laiko nebebuvo kalbėtis, nes, ko gero, reikalas galėjo būti ir sugadintas. Nors ir supratome, kad abu norime žengti ta pačia kryptimi, bet „kelio galas“ galėjo būti gerokai, o gal ir visiškai, skirtingas. Dr. Algio Avižienio per šį trumpą pokalbį išryškintas tikslas buvo toks. Jau gerokai laiko praėjo, kai manoji karta, o ji buvo ne taip menka, paliko niūrias universitetų auditorijas, linksmus pasismaginimo kampelius, lietuvių studentų klubus, vakarėlius ir kitokias studentiškas pramogas mums dar vis naujame pasaulyje ir pasklido šio milžiniško krašto plotuose, kalbėjo kolega. Daugelis nuo to laiko vienas kito nebematėm, tad labai smagu būtų iš naujo susižinoti, patirti kas, kur ir ką daro, kaip kam sekasi, pasidalinti pergyvenimais ir smagiai pabendrauti. O gal ir sukurti ką nors ryšių palaikymui. Jeigu ir nenuolatiniam, tai bent dažnesniam. Mano gi tikslas – jau minėtas pirmojoje šio rašinio dalyje: sutelkti jaunus lietuvius mokslininkus lietuviškam, ypač Lietuvos iš sovietinės okupacijos laisvinimo, darbui įgyvendinant Lietuvių Bendruomenės uždavinius. Tad tuojau pat kilo daugiau apmąstymo reikalaujantis šių skirtingų minčių suderinimo klausimas.
Gera mintis, inžinieriai pritaria, paskambino man iš jų suvažiavimo Klivlende grįžęs dr. Algis Avižienis. Tik kažin ar taip lengva bus ją įvykdyti, nes reikės daug darbo ir pinigų, abejojo jaunas mokslininkas. O kam gi mes turime mūsų visų užsienio lietuvių didžiąją jungtį Lietuvių Bendruomenę, prie kurios darbų jau ir pats esi pirštelį pridėjęs, priminiau. Beje, kol kas tik žemesnių pakopų ribose, o čia jau viršūnių uždavinys. Pagrindinė našta – ant JAV LB Krašto valdybos pečių, pažadėjau. Ant tų pečių ir pasilikom. O per kelius vėlesnius susitikimus iš pradinės mokslininkų draugiško pabendravimo minties išsivystė jau akademinio lygio lietuvių mokslininkų suvažiavimo idėja su jau rimta moksline programa. Dr. Algis Avižienis, įsitikinęs JAV LB Krašto valdybos rimtu užnugariu, sutiko šią programą kurti. Talkon pasikvietė bendradarbį, asmeninį draugą, taip pat Kalifornijoje dirbantį dr. Arvydą Kliorę. Jie abu subūrė iš įvairių mokslo sričių patariamąjį programos komitetą. Taip prasidėjo jau rimtas darbas, žadantis aukščiausio mokslo lygio programą. Bendruomenė negalėjo jų nuvilti organizacine puse. Man talkininkauti sutiko JAV LB Krašto valdybos nariai ir dar apie tuziną uolių bendruomenininkų iš Vidurio vakarų (Čikagos) apygardos ir artimesnių apylinkių. Užvirė darbas dar mums nebandytame lauke. Reikėjo pasitempti. Žadėdami uždavinių prasmingumą bei kruopštų pasiruošimą jiems vykdyti, visuomenei juos aiškinome taip: pirma – sudaryti sąlygas lietuviams mokslininkams susitikti ir pasikeisti nuomonėmis įvairiose mokslo srityse; antra – supažindinti lietuvių išeiviją su savo mokslininkais, jų darbais bei laimėjimais gyvenamuose kraštuose; trečia – duoti visuomenei įdomių mokslo bei kultūros srities paskaitų, ketvirta – išryškinti bei aptarti mokslininko padėtį ir uždavinius savoje lietuviškoje visuomenėje, ir penkta – išsiaiškinti Pasaulio lietuvių mokslininkų draugijos steigimo galimybes. Taigi – JAV Lietuvių Bendruomenės vadovybė šiuo viešu lietuvių visuomenės ir lietuvių mokslininkų susitikimu ryžosi itin prasmingam uždaviniui: paprastais žodžiais tariant, visą lietuviškąją išeiviją, nepaisant kokios skirtingos socialinės pakopos bei kokio skirtingo išprusimo kuris jos narys bebūtų, glaudinti į Bendruomenės lauką tam pačiam, visiems svarbiausiam, tikslui – darbui dėl lietuvių tautos išlikimo, jos laisvės ir Lietuvos valstybinės nepriklausomybės.
Manau, kad šia rašinio dalimi jau pakankamai išsamiai būsiu atsakęs į man keltą klausimą, kas paskatino Lietuvių Bendruomenę ir mokslininkų grupę sueiti. Iš dalies ir į klausimą, ar tarp manęs ir mokslininkų nebuvo nuomonių skirtumo, koks šis renginys turėtų būti. Taip, buvo, ir šioje rašinio dalyje tai pasakyta, ryškinant mano ir dr. Algio Avižienio nuomones, tačiau irgi parodyta, kaip greitai ir kaip lengvai jos buvo suderintos. Mano siektas tikslas simpoziume buvo svarstomas sesijoje „Mokslininko padėtis savojoje visuomenėje“ ir minčiai buvo pritarta. Čia ypač svarbu pabrėžti, kad sesijoje dalyvavę labai skirtingų pasaulėžiūrinių – politinių įsitikinimų mokslininkai parodė, kad lietuvybė, lietuvių tautos išlikimas, jos laisvė ir valstybinė nepriklausomybė jiems taip pat svarbi, kaip ir kiekvienam kitam lietuviui. Nebuvo nuomonių skirtumų nė dėl kitų simpoziumo dalių, nes į mokslinės programos ruošimą JAV LB vadovybė nesikišom, o programos kūrėjai nė kokių priekaištų neturėjo organizacinei pusei. Tad kaip tada, tuojau pat mokslo ir kūrybos simpoziumui pasibaigus, taip ir dabar, po 40 metų, atvirai sakau: pirmasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas ne tik nenuvylė, bet pralenkė visus lūkesčius ir dėtas viltis. Ir tai akivaizdžiai pastebėjo lietuvių visuomenė. „Žvelgiant į praėjusių metų margą ir varganą išeivišką gyvenimą, tenka nesvyruojant pripažinti, jog žymiausias ir reikšmingiausias tų metų įvykis buvo lapkričio 26–30 Čikagoje organizuotas jaunosios lietuvių išeivių akademinės kartos Mokslo ir kūrybos simpoziumas“ – „Dirvoje“ rašė žymus lietuvis politikas, visuomenininkas Stasys Žymantas. „Tai visais atžvilgiais reikšmingos pastangos pakelti Lietuvių Bendruomenės gyvenimą“ – džiaugėsi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba. Svarbiausias nutarimas: suvažiavimas priėmė specialios komisijos paruoštą projektą steigti Pasaulio lietuvių mokslininkų draugiją. Tik… ar ji buvo įsteigta? Jeigu buvo, tai kur ji dabar? Tačiau šis – jau nebe Lietuvių Bendruomenės uždavinys. Nebent tik klausimas šiam Keturioliktajam mokslo ir kūrybos simpoziumui.
