Netekome vienos ryškiausių lietuvių dailininkių Sofijos Veiverytės. Pastarosiomis dienomis savąjį portretą tapiusios menininkės ranka nusviro.
Eidama 84-uosius vakar rytą po sunkios ligos mirė monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos dailininkė, pedagogė S.Veiverytė. Tai, kad serga, ji sužinojo po pernai sostinės Radvilų rūmuose surengtos retrospektyvinės kūrybos parodos. Kaip įmanydama su liga grūmėsi pati ir padedama artimųjų. Atlaikė operaciją, sunkų gydymo kursą. Velionės dukra dailininkė Živilė Liugailaitė prisiminė keletą vilties mėnesių, bet gegužę motinos sveikata vėl sušlubavo.
Palaikė kūryba.
Likimo ironija: sukūrusi didžiulę žymių Lietuvos žmonių portretų galeriją, kurioje - ir jos dėstytojai, Kauno meno mokyklos įžymybės Stasys Ušinskas, Viktoras Vizgirda, - S.Veiverytė paskiausiai ėmėsi savojo portreto. Ir nebaigė. Ž.Liugailaitė LŽ sakė, kad retai kam pasiseka viename asmenyje turėti ir motiną, ir draugę, ir puikų žmogų, nesenkančia energija pakylėdavusį visus artimuosius.
Kai ėmė sekti gyvybinės galios, menininkę dar ilgai palaikė kūrybinės. Visą savo gyvenimą ji skyrė tapybai. Net ir kovodama su liga tapė paveikslus. Dar ketinta važiuoti į Maskvą pristatyti kūrybą tenykštei publikai, bet nespėta.
Mylėjo nepaklusniuosius
S.Veiverytė labai mėgo darbą Dailės institute (dabar - akademija), kolegas. Ir studentus. Ypač nepaklususiuosius reikalavimams tapyti pagal sovietinei ideologijai priimtinas schemas ir temas. Ne kartą ji yra užtarusi Šarūną Sauką, Raimundą Sližį, Vytenį Lingį. "Kuo sunkesnio būdo studentas, tuo didesnė tikimybė jame atrasti išskirtinį talentą", - persakė motinos mintį Živilė. Pasak jos, į darbą mama eidavo kaip į šventę, o grįžusi - vis tapydavo ir tapydavo. Jos dirbtuvėje niekada nebūta netvarkos: teptukus ir kitus reikmenis ji laikė sudėtus tvarkingai it chirurgė. Klausydavosi muzikos ir valingai per tris dienas nutapydavo naują darbą.
Ėjo kitu keliu
Paskutinės dailininkės parodos kuratorė menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė pasakojo, kad S.Veiverytė buvo reikli, žinanti, ko siekia. "Teko rinkti dailininkės prisiminimus katalogui. Ji šauniai talkino, mūsų bendravimas buvo puikus", - sakė N.Nevčesauskienė.
Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė LŽ teigė, kad S.Veiverytė visada buvo įdomi, originali dailininkė. Ją išgarsino Vilniaus universitetui sukurta freska "Mūsų kraštas", už kurią įteikta SSRS valstybinė premija - retas apdovanojimas Lietuvos menininkams. "Be jokių protekcijų ją gavo", - pabrėžė N.Tumėnienė.
S.Veiverytei nebuvo lengva siekti pripažinimo, mat ji pasuko kita kryptimi, kai dauguma kūrėjų rinkosi Antano Gudaičio tapybos stilistiką. "S.Veiverytė labiau rėmėsi klasikinės dailės principais. Jos darbai pasižymėjo tvirta kompozicija, struktūra, perimta iš mokytojo S.Ušinsko", - teigė N.Tumėnienė.
Šiandien, liepos 24 dieną, nuo 13 val. su velione galima atsisveikinti sostinės Šv. Jonų bažnyčioje. Rytoj 16.30 val. karstas išnešamas, laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.
***
Dailininkė S.Veiverytė gimė 1926 m. Naujatrobių kaime (Kauno r.). Menininkės asmenybė formavosi sudėtingu pokario metu: 1949 m. ji baigė freskos ir mozaikos specialybę Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute, kur studijavo monumentaliąją tapybą. Nuo 1948 m. Kauno dailės institute, vėliau Vilniaus dailės institute (dabar akademija) S.Veiverytė dėstė piešimą, nuo 1968 m. vadovavo Freskos mozaikos katedrai. Ji vienintelė iš moterų dailininkių Lietuvoje sovietmečiu pelnė profesorės vardą. Dailininkė yra gavusi daugybę apdovanojimų ir premijų. Nepriklausomybės metais S.Veiverytė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu (1996), už personalinę parodą gavo Estijos baltosios žvaigždės ordiną (2004). 2008 m. apdovanota Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Mindaugas KLUSAS
