Baracko Husseino Obamos pergalė JAV prezidento rinkimuose pasauliui leido kiek lengviau atsikvėpti. Didžioji intriga pasirodė esanti tik iliuzija, didieji darbai laukia ateityje.
Mėlynas netikėtumas
Istorinę JAV prezidento rinkimų reikšmę bene taikliausiai apibūdino „The New York Times“ apžvalgininkas Paulas Krugmanas, šiais metais tapęs Nobelio ekonomikos premijos laureatu. Rinkimų dienos vakarą, kai dėl nugalėtojo jau mažai kam kilo abejonių, P.Krugmanas savo tinklaraštyje įrašė „Mėlynųjų pergalė Virdžinijoje“. Trumpas ir lakoniškas pavadinimas - labai iškalbinga iliustracija: pietinių JAV valstijų generolas Robertas E.Lee 1865 metais Virdžinijos valstijos Apotamokso mieste pasiduodantis mėlynmunduriams Šiaurės karininkams.
Praėjus beveik pusantro šimto metų po JAV pilietinio karo pabaigos, Virdžinija tapo viena iš tų „svyruojančių“ valstijų, kurios JAV rinkimų rezultatus vaizduojančiuose žemėlapiuose nudažytos mėlynai - dabartinės Demokratų partijos spalva. Afrikiečio imigranto sūnui, kurio abu vardai - Barackas ir Husseinas yra kilę iš arabų kalbos, atsivėrė kelias tapti pirmuoju tamsiaodžiu Jungtinių Valstijų prezidentu.
Negalėjo nenugalėti?
Prieš rinkimus atrodė, kad B.Obama beveik neturėjo galimybių nenugalėti. Jis įnirtingai atakavo vieno nepopuliariausių visų laikų JAV prezidentų George‘o W.Busho politiką. Jis garsiai ir įtikinamai skelbė, kad atėjo realių permainų metas. Jam nereikėjo atsiriboti nuo G.W.Busho, to iki pat rinkimų kampanijos pabaigos nepajėgė padaryti respublikonų kandidatas Johnas McCainas. Geriausią dovaną B.Obama gavo prieš pat rinkimus, kai kilusi pasaulio finansų krizė nustūmė J.McCainą ir visą respublikonų partiją prie prarajos krašto ir sumažino jų turimų pasiteisinimų arsenalą.
Nepastovūs rinkėjai labai greitai užmiršo klausimą, kas vadovaus galingiausios pasaulio valstybės kariuomenei, ir sutelkė dėmesį į tai, kas išgelbės jų sąskaitas ir bankams užstatytus namus. J.McCainui toks kampanijos posūkis buvo pragaištingas.
Visi ženklai rodė būsimą B.Obamos pergalę. Ir vis dėlto nemažas skeptikų būrys nesiliovę abejojęs. Kandidato odos spalvos niekas negalėjo paslėpti - nei nuo JAV rinkėjų, nei nuo kvapą užgniaužusių besivystančių pasaulio šalių gyventojų, nei nuo „liberaliųjų“ europiečių, kuriems jau buvo nusibodę kęsti G.W.Busho moralinę veidmainystę.
Amerika sugebėjo pasauliui įrodyti, kad rasiniai prietarai nebėra tokie reikšmingi. Nors mažumų atstovai šiais metais itin aktyviai dalyvavo rinkimuose, B.Obamos pergalę lėmė ne jie. Pasitikėjimą B.Obama parodė daugumą sudarantys baltaodžiai vyrai ir moterys, patikėję galingiausios pasaulio valstybės vairą stipresniam kandidatui. Taip, kaip ir turėjo įvykti. Taip, kaip Prancūzijoje, Rusijoje ar Lietuvoje nebus dar daugelį metų, jeigu ne amžių.
Lyderio valanda
Pasak „The New York Times“ apžvalgininko Thomo L.Friedmano, Amerika yra ištroškusi naujo didžio prezidento, vieno iš tų, kurie galėtų lygiuotis į Abrahamo Lincolno ar Franklino D.Roosevelto šlovę.
Norint pateisinti didžiulius lūkesčius, B.Obamai, kaip jis pats ne kartą minėjo savo lapkričio 4 dienos kalboje, prireiks didelio visuomenės susitelkimo ir paramos. Tačiau bent jau kol kas visos kortos yra jo rankose - naujai išrinktas prezidentas turės solidžią demokratų dominuojamo Kongreso paramą, vėliau gali tikėtis sustiprinti savo įtaką Aukščiausiajame Teisme, kurio dalis teisėjų jau yra labai garbaus amžiaus.
Puikiai žinome, kad per krizę labiausiai išryškėja vadovų savybės - tiek gerosios, tiek blogosios. B.Obama valstybės valdymą perims tokiu metu, kai gaisras ne tik beldžiasi į lauko duris, bet ir kėsinasi sunaikinti atramines statinio konstrukcijas. Naujai išrinkto prezidento atsakomybė neapsiribos vien tik amerikietiškosios svajonės atgaivinimu - karšta likusio pasaulio reakcija parodė, kad atsakinga Jungtinių Valstijų lyderystė vis dar yra reikalinga, galbūt net labiau negu kada nors per pastaruosius 20 metų.
Mėginant pereiti ugnį
Nėra abejonių, kad B.Obamos užsienio politika negalės ilgai remtis vien tik jo teigiamu įvaizdžiu. Tą akimirką, kai visi patikės, kad Busho jaunesniojo tikrai nebėra Baltuosiuose rūmuose, naujai išrinktam prezidentui teks parodyti visą savo meistriškumą mėginant suvaldyti braškantį tarptautinės bendruomenės laivą. Pažadai pasitraukti iš Irako, išspręsti Afganistano problemas ir pristabdyti Rusijos ekspansiją turės būti įgyvendinti - ir sukels B.Obamai nemažai galvos skausmo.
Didžioji dalis pasaulio valstybių pageidauja, kad JAV atsisakytų vienašališkos politikos, imtų daugiau veikti per tarptautines organizacijas, derintų savo pozicijas kontraversiškais klausimais ir daugiau niekur nieko nebombarduotų, nesulaukusios vienareikšmiško tarptautinės bendruomenės pritarimo. Problema, su kuria neabejotinai susidurs B.Obama, kaip susidūrė ir jo liūdnai pagarsėjęs pirmtakas, - sąjungininkų Vakaruose nenoras ir nesugebėjimas prisiimti naujų įsipareigojimų. ES - didžioji B.Obamos viltis ne kartą ir ne du demonstravo politinę impotenciją, kai tik kalba pasisukdavo apie griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu ar Afganistano rekonstrukciją???.
Privačios žvalgybos agentūros „Stratfor“ įkūrėjas George‘as Friedmanas ragina neužmiršti ir to, su kokiu spaudimu B.Obama susidurs namų fronte - jis turės balansuoti tarp taikingai nusiteikusių šalininkų lūkesčių ir nepalaužiamos konservatyviosios dešinės, karštai tikinčios ypatinga JAV istorine misija, reikalavimų.
Neatsargūs veiksmai gali labai greitai B.Obamą nublokšti tarp dviejų ugnių namuose ir brutaliai nutraukti jo medaus mėnesį Europoje. Pernelyg staigus amerikiečių pasitraukimas iš Vidurio Rytų sukeltų Izraelio paniką ir sustiprintų Irano nebaudžiamumo jausmą. Rusijos prezidentas jau dabar garsiai barškina savo turimais mirtinais žaisliukais, reikalaudamas dėmesio. Ar jis bus pastatytas į kampą, tikriausiai priklausys nuo daugelio veiksnių, ne tik nuo B.Obamos valios ir sugebėjimų.
Kad ir kaip ten būtų, pasaulis ilgokai laukė permainų. Dabar atėjo metas veikti.
Antanas Manstavičius
