Vilniaus knygų mugėje viešėjęs britų rašytojas Melvinas Burgessas pasaulyje vertinamas kaip vienas pastebimiausių jaunimui skirtos šiuolaikinės literatūros kūrėjų. Dėl drastiškų temų pasirinkimo ir atviro jų gvildenimo prieštaringai vertinami rašytojo kūriniai išversti į daugelį kalbų.
Skaitantieji lietuviškai jau įvertino leidyklos “Alma littera” išleistus romanus “Heroinas” (“Junk”) ir “Darant tai” (“Doing it”). Naujausią savo knygą lietuviu kalba “Ledi. Kalės gyvenimas” autorius Vilniaus knygų mugėje pristatė asmeniškai. Nors jo darbotvarkė buvo labai įtempta, Melvinas Burgessas spėjo pasimėgauti lietuviško alaus gardumu ir atsakyti į “Omni laiko” klausimus.
Esate pristatomas kaip skandalingų romanų autorius - kokie jūsų kūrinių ypatumai sąlygoja tokį požiūrį?
Žodis “skandalingas” nėra visai tinkamas. Savo kūrinius vadinčiau prieštaringais, o ne skandalingais. Skandalingumo sąvoka labiau tinka apibūdinant asmenines savybes. O mano knygos yra prieštaringos todėl, kad jos skirtos jauniems žmonėms ir jose kalbama apie daugelį dalykų, kurie, suaugusiųjų nuomone, nėra tinkami. Taip yra ir dėl pasirinktų temų, ir dėl mano požiūrio į jas. Dažniausiai su jaunais žmonėmis kalbant apie seksą ir narkotikus norima jiems įpiršti tam tikrą galvoseną, užtikrinti, kad jie apie tai turėtų “teisingą” nuomonę. Tačiau gyvenime žmonių sprendimai gimsta kitaip, o juos supanti kultūrinė aplinka ne visuomet siejasi su teisingų dalykų darymu. Kartais nusprendžiama daryti netinkamus dalykus. Kartais netinkami dalykai atliekami tyčia. Ir mano kūriniuose kalbama apie tikrą gyvenimą, tikrus sprendimus, tikrus žmones ir jais aš nepamokslauju.
Tačiau net jums - pripažinimą bei apdovanojimus pelniusiam rašytojui - viešai reikšti savo nuomonę apie tokius dalykus nėra lengva. Prieš keletą mėnesių jūsų knygos “Heroinas” aptarimas vienoje Anglijos mokykloje buvo nutrauktas po to, kai moksleiviams perskaitėte knygos ištrauką ir pasakėte kalbą. Kuo taip smarkiai nugąsdinote pedagogus?
Taip, per pertrauką jie man pranešė, kad susitikimas yra baigiamas anksčiau, nei numatyta. Be to, jie man iki šiol nesumokėjo sutarto honoraro, todėl imu galvoti apie galimybę paduoti juos į teismą. Keista - kai skaičiau knygos ištrauką, viskas buvo gerai, tačiau vėliau pasakiau kalbą moksleiviams ir administracijai ji nepatiko. Tai apgailėtina. Manau, tai įvyko todėl, kad šie žmonės mano, jog arba knyga yra žalinga, arba aš esu kenksmingas. Arba jie sunerimo dėl galimų tėvų skundų. Tai kitas dalykas, nes šiuolaikinėje Britanijoje, manau, dauguma žmonių supranta, kad vaikai nesunkiai gali gauti tokio pobūdžio medžiagą. Tačiau visuomet bet kurioje mokykloje atsiras keletas tėvų, kurie norės, kad jų vaikas būtų apsaugotas nuo to, ir manys, kad jis gali būti apsaugotas. Todėl jie tuoj pat imtų skųstis dėl tokių dalykų ir jei mokykla yra silpna, ji nerimaus dėl tokios pobūdžio viešumo. Laikraščiams labai patinka rašyti apie tokius dalykus. Nežinau, ar iš tikro yra daug žmonių, manančių, kad tokios temos yra netinkamos, ar tiesiog mokyklos nuogąstauja atsidurti visuomenes dėmesio centre.
Jūsų kūriniai knygynuose paprastai patenka į paaugliams skirtos produkcijos skyrių. Ar sąmoningai taikotės į šią skaitytojų grupę?Sudėtinga pasakyti. Rašydamas knygą apie skaitytojų amžių negalvoju. Daugiausia rašau apie jaunimo, nuo 14-15 metų ir vyresnių, gyvenimą. Manau, jos yra skaitomos paauglių, bet taip pat ir vyresnių žmonių. Šiaip ar taip, jose kalbama būtent apie šį gyvenimo laikotarpį. Prieš knygoms patenkant į prekybą, leidėjai sprendžia, kokiai amžiaus grupei jas skirti. Pavyzdžiui, “Darant tai” leidimas storu viršeliu buvo pažymėtas kaip knyga paaugliams, o leidimas plonu viršeliu buvo pateikiamas jau kaip knyga suaugusiesiems. Jie manė, kad šią knygą norės nusipirkti daugiau skaitytojų, kadangi daugiau žmonių norės prisiminti šį gyvenimo laikotarpį. Tokios knygos nėra skirtos vaikams, dažnai jas norima pažymėti kaip knygas paaugliams. Taigi Anglijoje užėjęs į knygyną randi skyrių suaugusiems, vaikų skyrių ir dar - paauglių skyrių. O dauguma paauglių nenori žvalgytis jiems skirtame skyriuje, jie keliauja tiesiai prie leidinių suaugusiesiems. Vadinasi, paauglių skyriuje iš tikro žvalgosi 11-12 metų vaikai. Taigi niekas iš tikro nežino, kuriame skyriuje pardavinėti mano knygas.
Knygoje “Darant tai” rašote, kaip pats sakėte, apie “paauglių vaikinų seksualinę kultūrą”. Minėjote, kad šiai temai skirtos literatūros trūksta. Kodėl, jūsų manymu, apie tai mažai rašoma ir ar žodžiai “Darant tai” po knygos pasirodymo tapo vienareikšmiai?
Ši frazė, aišku, nėra mano, juk klausiama “ar padarei tai?”, sakoma “mes tai padarėme praėjusią naktį”. Ši konkreti frazės prasmė jau ilgą laiką yra paplitusi. Girdint klausimą “ar padarei tai?”, kaipgi dar kitaip jį galima suprasti?
Šiaip žmonės gan dažnai rašo apie tokius dalykus kaip seksas ar narkotikai. Tačiau dažnai jauniems žmonėms norima rašyti pamokomai, nevaizduojant su tuo susijusios kultūrinės aplinkos. Šiuo atžvilgiu Irvine‘o Welsho “Traukinių žymėjimas” (“Trainspotting”) yra gera knyga, kurios veiksmas vyksta nuošaliose Edinburgo gatvėse. Mano “Heroine” vaizduojama Bristolio kultūrinė aplinka. Vaizduojant kultūrinę erdvę, įdomiausia atskleisti, kaip žmonės save sieja su ja, kaip jie elgiasi, kokius pokštus krečia, į kokias bėdas įsivelia. Kalbant apie tai tokiu būdu nėra reikalo ginti konkrečios dorovinės pozicijos, pats pasakojimas atskleidžia ne vieną tiesą.
Daugelis jūsų vaizduojamų įvykių ir veikėjų yra pagrįsti asmenine patirtimi ir pažįstamais žmonėmis. Ar jie, perskaitę jūsų knygas, pateikia savo komentarų ir pastabų?
Taip, daugelis mano knygų veikėjų sukurti stebint tikrus žmones ir jų tarpusavio santykius. Aš palaikau ryšį su keletu žmonių, kurie yra “Heroino” veikėjų prototipai. Tiesą sakant, perskaitę knygos rankraštį jie jautėsi labai pamaloninti, jiems buvo įdomu atpažinti save, kadangi “Heroiną” stengiausi parašyti kuo tikroviškiau. Pirmas dalykas, kurį pasakė moteris, kurios dėka gimė veikėja Gema, buvo: “Turėtų būti daugiau mirčių”. Aš paklausiau “kodėl?”, nes nė vienas jų iš tikro nemirė, mirtis nuo heroino tuo metu, 8-9 dešimtmečio sandūroje, buvo gan retas reiškinys, nors, žinoma, pasitaikydavo perdozavimų. O ji norėjo, kad knyga būtų pamokoma. Ji ją lygino su tikrove ir manė, kad bus naudinga, jei kiti žmonės pasimokys iš jos gyvenimo. Aš jai atsakiau: “Betgi nei tu, nei niekas kitas nemirė”, ir ji tuomet sutiko su tuo, kad jokių mirčių nereikia. Keista? Manau, jei nori, kad žmonės pasimokytų iš tavo gyvenimo, reikia jį pateikti tikroviškai, antraip žmonės tuoj pat pajus, kad bruki jiems skiedalus. Pati priklausomybė nuo heroino yra pakankamai prastas dalykas, todėl nėra būtinybės pateikti dar ir papildomų baisybių.
Didžioji dalis jūsų kūrinių veikėjų yra moteriškosios giminės. Kas sunkiausia rašytojui vyrui kuriant personažes moteris?
Įdomus klausimas. Tiesą sakant, nežinau, kas sunkiausia. Iš esmės aš gerai sutariu su moterimis, turiu nemažai draugių, taigi iš tikro aš nežinau. Vyrai ir moterys daug kuo skiriasi, bet jie nėra visiškai skirtingi. Tarkime, mano knygų herojai vyrai turi daugybę bruožų, kurie taip pat būdingi moterims, ir atvirkščiai.
Romano “Ledi. Kalės gyvenimas” pasakojimas pateikiamas jo pagrindinės veikėjos lūpomis, todėl rankraštį daviau paskaityti savo draugėms, prašydamas pasakyti, kas jame yra visiškai nerealu. Ir dabar skaitydamas romaną kai kuriose vietose galiu įžvelgti, kad jį parašė vyras.
Didžiausias niekalas buvo epizodas, kuriame herojė patiria savo pirmąsias mėnesines, o jos brolis sekioja paskui ją po visą butą ir vis klausinėja: “Kiek kraujo - pusę litro, litras?” Šis epizodas remiasi mano draugo pasakojimu apie jo sūnų, kuris labai smalsavo apie sesers mėnesines. Todėl maniau, kad bus smagu tai aprašyti, bet aš persistengiau. Kai moterys tai perskaitė, visos pasakė: “Čia tai tu perlenkei lazdą”. Todėl galiausiai turėjau šį epizodą visai išbraukti, kadangi pernelyg akivaizdžiai jautėsi vyriškas mąstymas.
Kitas nelabai tikroviškas epizodas, apie kurį neseniai mąsčiau, tas, kuriame herojė galvoja apie save nuogą, savo papukus ir mažus dailius spenelius.Vis dėlto nemanau, kad moteris taip mąstytų, manau, “dailūs speneliai” yra labiau vyriškos vaizduotės padarinys.
Arba dar vienas dalykas iš romano “Darant tai”, kai Džekis nusprendžia permiegoti su Dino. Ji stovi prie lovos galvodama, kaip save pateikti, ir nusprendžia, kad jam įėjus į kambarį ji akimirkai praskleis palaidinukę. Taip nusprendusi ji ima apžiūrinėti savo kūną ir galop sau pasako, kad “neblogai”. Tai perskaičiusi mano žmona pasakė, kad tikrovėje moteris visų pirmą imtų galvoti apie trūkumus - apie kokį riebalų sluoksnį ar pernelyg nukarusias krūtis. Tikrovėje būtų kur kas savikritiškesnis požiūris, o vyrai savo atžvilgiu yra mažiau kritiški. Suprantama, juk moterys patiria kur kas didesnį viešą spaudimą dėl savo išvaizdos.
Buvote vertinimo komisijos, svarsčiusios, kokiam literatūros kūriniui skirti garbingą apdovanojimą, narys. Tarp kitų kūrinių buvo pateikta ir pirmoji J. K. Rowlling knyga apie Harį Poterį. Kokį tuomet įspūdį jums paliko šis kūrinys?
Taip, tai buvo dienraščio “The Guardian” apdovanojimas grožinės literatūros kūriniui. Aš jį buvau laimėjęs prieš metus, todėl buvau pakviestas į komisiją. Visi jos nariai labai atsainiai vertino šią knygą ir taip pražiopsojo jos puikumą, aš taip pat.
Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti teisindamasis, tai, kad aš tada pagalvojau, jog tai geresnė nei daugelis knygų, bet nenorėjau jos labai siūlyti, kadangi baiminausi prieš kitus komisijos narius pasirodyti nenuovokus (juokiasi). Taigi koks kvailys buvau. Apdovanojimas tuomet buvo skirtas knygai, kurią parašė tais metais mirusi rašytoja, todėl norėta ją pagerbti. Manau, J. K. Rowlling yra labai įdomi rašytoja, tačiau tuomet niekas jos nepastebėjo. Visą britų leidybos industrija manė, kad tai šlamštas. Įsivaizduoju, kaip keikėsi leidėjai, supratę, kad atstūmė daugiamilijoninį pelną.
Romano “Ledi. Kalės gyvenimas” heroję pavertėte gyvūnu. Jei turėtumėte galimybę pavirsti literatūros herojumi, kuo norėtumėte tapti ir kodėl?
Suktas klausimas... apie tai niekada negalvojau... Na, jei vienai dienai galėčiau tapti kitu asmeniu, manau, norėčiau tapti moterimi, kadangi smalsu sužinoti, ką reiškia būti moterimi... O šiaip niekas galvon nešauna, nežinau, gal Džeimsu Bondu? Tikrai nežinau, o ir moterimi, tiesą sakant, nelabai nenorėčiau būti - juk moterimi norintis būti vyras kelia šiokį tokį įtarimą, ar ne? Taigi literatūrinis herojus... Dievas! Cha, taip, norėčiau dienelę pabūti Dievu. Kodėl? Norėčiau šiek tiek pataisyti jo paliktas negeroves, tokias kaip karas, badas ir ligos.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
