Ragindami nusiimti rožinius akinius ir pagaliau pamatyti šalyje egzistuojantį medikus žlugdantį mobingą savaitgalį prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rinkosi sveikatos sektoriaus darbuotojai.
Kaip susirinkusiesiems ir žadėjo ministras Arūnas Dulkys, pirmadienį pranešta apie Šiaulių ligoninės vadovo nušalinimą. Visgi drąsindamiesi prabilti apie psichologinį terorą medikai konstatuoja, jog kaip paties mobingo gimimo priežastys daugiasluoksnės, taip ir sprendžiamos jos turi būti „iš pašaknų“.
Anot medikų organizacijos atstovės, daug vadovų naudoja mobingą, nes paprasčiausiai neturi kito supratimo, kaip pasiekti norimų rezultatų be manipuliavimo. Todėl ir bendravimo įgūdžių mokyti reikėtų dar universitetuose, o emocines žinias lavinančių paskaitų ciklus įtraukti į privalomą kvalifikacijos kėlimo kursą.
Ir nors SAM aiškina sieksianti objektyvaus tyrimo, pašnekovė konstatuoja, kad ligoninės medikai šiuo metu jaučiasi apleisti ir palikti patys tvarkytis su savomis bėdomis iki baigsis tyrimas.
Apie visa tai ir kitas sveikatos sistemos piktžaizdes kalbamės su Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininke A. Gerliakiene.
Skaudi nelaimė Šiauliuose vėl išjudino medikų bendruomenę ir paragino telktis. Jūsų manymu, pavyks pasiekti realių pokyčių? Nuo ko jie pirmiausia turėtų prasidėti?
Prieš porą metų medikų bendruomenę sukrėtė jauno gydytojo traumatologo savižudybė. Lyginu su šia diena ir matau, kaip pasikeitė bendruomenės, žiniasklaidos, visuomenės, politikų reakcijos ir elgesys. Nors reakcijų fokusas labiau nukreiptas į Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) atvejį, pamirštama balandžio 30 Kaune įvykusią LSMU pirmo kurso rezidentės savižudybę, kurios priežastimi artimieji taip pat įvardija mobingą. Šie beveik vienas po kito sekę įvykę rodo, kad nors mobingo problema sveikatos sistemoje yra labai stipriai įsišaknijusi, nebeturime toleruoti šio reiškinio apraiškų.
Jo priežastys yra sisteminės, todėl ir sprendimai turi būti priimami atitinkamai – nusitaikant į visus priežastinius lygius. Medikų bendruomenei trūksta susitelkimo, aktyvaus dalyvavimo priešinantis mobingui. Tą lemia emocinio ir teisinio raštingumo trūkumas. Vadinasi, jį reikia ugdyti. LMS siūlo tai pradėti jau universitetuose, papildant medicinos etikos kursą. Taip pat tikslinga teisines bei emocines žinias lavinančių paskaitų ciklą įtraukti į privalomą kvalifikacijos kėlimo kursą.
Daug kas vėl prabilo apie vadovų rotacijos būtinybę. Ji dabar kaip ir egzistuoja, bet kai kurie vadovai realybėje yra nepajudinami.
Taip, vadovų rotacija, kaip ir privalomas vadybos srities išsilavinimas taip pat pakeistų nestatutiniais santykiais, autoritarizmu bei jėgos svertais paremtas gydymo įstaigų valdymo tradicijas. Mano nuomone, didelė dalis vadovų naudoja mobingą, nes tradiciškai daugiau jokių kitų priemonių ar supratimo, kaip vadovauti ir pasiekti norimų rezultatų be manipuliacijų, neturi.
Paskutinė mobingą užkardanti priemonė – teisinis reglamentavimas. Siūlomos Darbo kodekso (DK) pataisos: mobingo sąvoka, jo prevencija ir įtraukimas į šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašą. Tik vykdant visų lygių sisteminius pokyčius galima tikėtis gerėjančios situacijos ir to, kad kolegų mirčių pavyks išvengti.
Dalis visuomenės ir medikų tikėjosi greitų Linčo teismų, tačiau ligoninės vadovas nušalintas tik praėjus savaitei. Manote, tai suteiks medikams drąsos prabilti?
Vos nuskambėjus įvykiams LMS kreipėsi į SAM ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją dėl RŠL direktoriaus bei centrų vadovų nušalinimo, kol vyks tyrimas. Tai padaryti nusprendėme reaguodami į likusiųjų dirbti medikų laiškus, kuriuose jie liudijo ir tebeliudija, kad toliau tebevyksta išdrįsusių kalbėti Lauros kolegų persekiojimas, kitų darbuotojų nuteikinėjimas prieš tuos medikus, dokumentų perrašinėjimas ir Lauros atminimo juodinimas, stengiantis visą kaltę ir atsakomybę suversti jai. Buvo organizuojami darbuotojų susirinkimai, nurodant jiems, kaip jie turi elgtis, ką kalbėti. Taip pat gąsdinama, kad jei darbuotojai pasakos, kas vyko, skyriai bus uždaryti, darbuotojai perkelti į kitus, blogesnėmis sąlygomis, arba visai atleisti.
Laikinas vadovų nušalinimas (nušalinimas – ne atleidimas iš darbo) tyrimo laikotarpiu nieko bendro su Linčo teismu neturinti praktika, galinti normalizuoti slogią, baime ir nežinomybe paremtą atmosferą darbe. Noriu priminti, vis dar yra pandemija, o Laurai išėjus Anapilin likę kolegos turi dalintis jos darbą, jų krūvis šiuo metu padidėjęs. Nenuostabu, kad dirbant tokiomis sąlygomis išauga klaidų tikimybė.
SAM ministras teigia, kad siekiama objektyvaus tyrimo, reikalinga nuodugni analizė, bus siekiama įgyvendinti ilgalaikes priemones, net įteisinti DK pakeitimus. Visa tai puiku, ir, tikiuosi, bus įgyvendinta perspektyvoje, tačiau RŠL medikai jaučiasi apleisti ir palikti patys tvarkytis su savomis bėdomis iki baigsis tyrimas.
Praeitą savaitę sudaryta pokyčių grupė, kuri, planuojama, dirbs iki rugpjūčio. LMS delegavo du savo atstovus, jiems suteiktas stebėtojų statusas. Šią savaitę grupė vyksta į Šiaulius, kad apklaustų medikus. Todėl labai svarbu, kad pastarieji išdrįstų liudyti, kalbėtų atvirai. Galbūt juos padrąsins dabar jau kūnu virtusi ministro A. Dulkio mitinge pranešta žinia dėl RŠL direktoriaus nušalinimo.
Teigiama, kad už dabar taip dažnai linksniuojamo mobingo slypi kur kas daugiau problemų – tiek sudėtinga finansinė įstaigų padėtis, neadekvatūs medikų krūviai, netenkinantys atlyginimai ir kt. Ką tai sako apie dabartinę sveikatos sistemos būklę? Ar ji iš esmės „pagydoma“?
Problemos sveikatos sistemoje vešėjo dešimtmečiais. Ir tokia padėtis buvo naudinga jo dalyviams, nes ministrai keitėsi, o problemos tik didėjo. Kaip jau minėjau, nacionaliniam sveikatos sektoriui reikia sisteminių pokyčių, tarp jų – ir finansavimo skaidrinimo ir demonopolizavimo.
Finansų trūkumas skatina tarpusavyje konkuruoti stambiąsias ligonines, ieškant papildomo finansavimo kurti po kelis paslaugų kompetencijos centrus, nors pilnai pakako ir vieno. Nepamatuotas racionalia nauda valstybei, brangių paslaugų dubliavimas yra papildoma našta ribotam PSDF biudžetui.
Nepakankamas ir neskaidrus sistemos finansavimas sukuria sąlygas didelei konkurencijai ne tik tarp įstaigų, bet ir tarp darbuotojų. Papildomos įtampos inicijuoja vertikalų bei horizontalų mobingą, kuomet asmenys pjudomi aukščiausio bei viduriniojo lygmens vadovų ir bendradarbių, rėkiant ant darbuotojų matant kolegoms ar net ligoniams, sudarant nepalankius darbo grafikus, verčiant dirbti viršvalandžius ar net dalintis dalimi savo atlyginimo, neišleidžiant atostogų, pažeidžiant asmenines ribas, skleidžiant paskalas, skundžiant, tyčiojantis... Labiau patyrę kolegos demonstruoja savo galią prieš rezidentus ar jaunesnius, nes tokiu būdu gali juos išnaudoti.
Štai ministras A. Dulkys, Seime pristatydamas patikslintą PSDF biudžetą, kalbėjo, kad, nepaisant pandemijos, tokio gero biudžeto nėra buvę...
Pasikliauti vien tik PSDF biudžeto finansavimu, kaip parodė 2020–2021 m., pavojinga. Pandemijos laikotarpiu paskelbus karantiną daug veiklų buvo apribotos ar visai sustabdytos, tai sumažino 2020 metų įmokas į PSDF biudžetą. Buvo surinkta 100 mln. įplaukų mažiau, nei buvo planuota, o išlaidų lygis dėl tos pačios pandemijos padidėjo 130 mln.
Reikia politinio sprendimo, kuris leistų kurtis alternatyviems finansavimo šaltiniams, nes likdami prie vienintelio, užsitęsus pandemijai, rizikuojame patirti finansinį sveikatos sistemos kolapsą, kuris lems paslaugų kokybės blogėjimą, ilgėjančias eiles ir masinę darbuotojų emigraciją. Pati situacija diktuoja sprendimų sąlygas. Finansavimo skaidrinimas, alternatyvių šaltinių – priemokų už paslaugas ir privataus sveikatos draudimo įvedimas prisidėtų prie sistemos „sveikimo“.
Iki šiol nereglamentuoti gydytojų krūviai taip pat palieka erdvę įstaigų administracijai manipuliuoti darbo apimtimi susiejant ją su apmokėjimu. Ne paslaptis, kad du gydytojai turi atlikti trijų gydytojų darbą, o slaugytojų ar slaugytojų padėjėjų padėtis dar liūdnesnė. Tokia situacija – tiesus kelias į medikų perdegimą ir klaidas. LMS sieks gydytojų darbo krūvių teisinio reglamentavimo, tikimės taip prisidėsime prie ilgalaikių sistemos problemų sprendimo.
Kita šiuo metu netylanti aktualija – medikų algos, priedai dirbantiesiems su COVID-19. Ar čia judama iš mirties taško?
SAM ministras seime pristatinėjo PSDF biudžeto pakeitimus, kuriuose numatyti COVID-19 priedai ir rezervas. Teko girdėti viceministrės patikinimą, kad algos lėtai, bet didinamos bus. Dėl algų didinimo deramasi su medikų profsąjungomis, kurios siekia, kad praeitos Vyriausybės duoti pažadai būtų ištesėti.
Ministras taip pat pažadėjo netrukus grįžti su rimtomis reformomis sveikatos apsaugos sistemoje. Tikite, kad šios kalbos virs kūnu? Kur tų reformų reikėtų nedelsiant?
Finansavimas, krūviai, medikų trūkumas, elektroninė sveikatos sistema, vadyba, kvalifikacijos kėlimo galimybės, korupcija – sritys, kurios reikalauja atidaus ir nuoseklaus politikų dėmesio. Tačiau tik pandemijai apnuoginus šias problemas pradėta puse lūpų apie jas kalbėti. Ilgai nesprendžiamos problemos prisidėjo prie medikų bendruomenės pasyvumo, nusivylimo ir netikėjimo, kad pokyčiai įmanomi. Tačiau noriu patikinti, kad net jeigu atrodo, kad sunku ar neįmanoma pakeisti sistemą, galima pokyčius pradėti kiekvienam asmeniškai, pripažįstant problemas, suvokiant jų priežastis ir imantis aktyvių veiksmų jas pakeisti.
Sekmadienį prie SAM vykusio, spontaniškai prieš mobingą organizuoto medikų mitingo metu ministras padėkojo susirinkusiems už išsakytas pastabas ir paprašė nemalšinti savojo užsidegimo. Tai irgi nuteikia pokyčiams.
Kurį laiką netyla ir nuogąstavimai tiek dėl medikų senėjimo, tiek emigracijos problemos. Kaip jums rodosi, SAM suvokia problemos mastą? Nebus „atsibusta“, tik kai realiai pradės stigti darbo rankų?
Pastarosios kadencijos SAM tenka nemažai iššūkių, kurie domino principu pasipylė pandemijos pastūmėti. Ministras, buvęs Valstybės kontrolės vadovas, atėjo su padarytais „namų darbais“, todėl yra gerai susipažinęs su daugeliu sveikatos sistemos problemų. Ar pavyks bent dalį jų išspręsti, priklausys ir nuo visos medikų bendruomenės, nuo jos atvirumo ir pasiruošimo priimti pokyčius.
Medikų emigracija yra grėsmingas reiškinys valstybei, tačiau tame yra ir teigiamos įtakos visų mūsų bendruomenei. Padirbę užsienyje medikai įgyja kitokio santykio su darbdaviais bei ligoniais patirties, kartu patiria, kad jų darbas gali būti vertinamas, gerai apmokamas, o jie patys gerbiami.
Masiškai emigruojant sveikatos srities darbuotojams, politikai privalės priimti sprendimus, grąžinančius medikus atgal į Lietuvą. Dalis medikų liks, o dalis sugrįš jau su naujomis patirtimis bei naujais elgesio modeliais, kuriuos galės taikyti ir čia.
Dėkoju už pokalbį.
