Pasirodo, palaipsniui vis labiau plečiant antibiotikų vartojimo spektrą, mikroorganizmai, kitaip tariant, bakterijos ir virusai, įgyja tam tikrą atsparumą, prisitaiko prie reakcijos ir išlieka. Jeigu laiku nebus imtasi būtinų priemonių, greitai gali kilti problemų išgydyti kad ir tokią, iš pažiūros „nekaltą“ ligą, kaip gonorėja.
„Bakterijoms įgijus atsparumą, tos ligos, kurios atrodė, kad bus nugalėtos, gali tapti sunkiai pagydomomis. Tai kelia didelį specialistų ir mokslininkų susirūpinimą visame pasaulyje“, – konstatavo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas.
Atsparumo antibiotikams raida kelia grėsmę sėkmingam medicininių intervencijų įgyvendinimui visose pasaulio šalyse, nepriklausomai nuo jų ekonominio lygio. Specialistas teigė, kad penicilino atradėjas Aleksandras Flemingas yra pažymėjęs, kad iš pradžių į antibiotikus reaguojančios bakterijos vėliau gali įgyti atsparumą, ypač skiriant vaistus mažomis dozėmis. Esmė ta, kad gydant bakterijų sukeltas infekcijas antibiotikais, dauguma bakterijų žūva, tačiau dalis jų lieka gyvybingos ir tampa atsparios vartotiems vaistams.
„Neretai sveikatos priežiūros įstaigų skirti antibiotikai vartojami neteisingai, arba žmonės užsiima savigyda, vartoja juos neteisingai arba per mažai. Deja, apie 50 proc. visų sveikatos priežiūroje skiriamų antibiotikų yra skiriami be reikalo arba neteisingai, skiriasi tik naudojimo mada skirtingose šalyse“, – teigė S. Čaplinskas.
Jo manymu, yra sukurtos puikios galimybės kai kuriems patogenams nustatyti, tačiau galbūt į tai yra per mažai investuojama.
„Būtina, kad pacientui būtų skiriamas konkretus gydymas konkrečiai ligai, kurią sukelia konkretus mikroorganizmas“, – pabrėžė jis.
Specialistas neslėpė apmaudo, kad dažniausiai ligos atveju būna taikomas empirinis gydymas, kai nebūtinai pataikoma skirti vaistus, ligonis lieka neapsaugotas, kol ilgainiui bus parinktas tinkamas vaistas. S. Čaplinskas pabrėžė, kad ligos diagnostika yra būtina. Iš pradžių būtina paimti tyrimą ir tik tada skirti konkrečius antibiotikus, galbūt net nesulaukus atsakymo, kad jau turint tyrimo rezultatus, galima būtų antibiotikus pakoreguoti.
Jeigu antibiotikai būtų skiriami tinkamai, sumažėtų ne tik kryžminių infekcijų atvejų skaičius, bet ir pagerėtų pacientų gydymo rezultatai ir sumažėtų sveikatos priežiūros išlaidos.
Kaip rimtą viruso atsparumo antibiotikams pavyzdį, specialistas pateikė tuberkuliozę, kuri Lietuvoje sparčiai plinta. Pasak jo, dėl blogo gydymo arba iki galo neišgydytos tuberkuliozės, ji tampa vis atsparesnė vaistams, todėl dabar šios ligos gydymas gali užtrukti net dvejus metus. Taip pat jis atskleidė, kad tuberkuliozės gydymui Lietuvoje kasmet išleidžiama 50 mln. litų.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad 80 proc. užkrečiamų ligų plinta per rankas. S. Čaplinskas akcentavo, kad užsikrėtimų ligoninėse skaičius auga kasmet, nepaisant to, kad medicinos darbuotojai laikosi griežtų infekcijų kontrolės priemonių – plauna rankas ir dažnai dezinfekuoja paviršius. Pasak jo, dažnai liečiami paviršiai intensyviosios priežiūros skyriuose būna visur smarkiai užkrėsti nuo kelių šimtų iki daugiau jei 10 tūkst. infekcinių bakterijų kolonijomis. Šiuos paviršius liečia pacientai, šeimų nariai, gydytojai, slaugytojai ir valytojai, todėl reikėtų taikyti papildomas apsaugos priemones.
Kaip žinia, Lietuvoje yra draudžiama parduoti antibiotikus be recepto, tačiau S. Čaplinskas patikino, kad yra daugybė pasaulio šalių, kur tai padaryti bus lengva, o antibiotikams atsparios bakterijos keliauja tarp sienų, pavyzdžiui, Indijoje išsivysčius tam tikram atsparumui kokiam nors mikroorganizmui, mūsų turistai jų atsiveš į Lietuvą ir šis atsparumas bus genetiškai perduotas.
Jo nuomone, yra būtina dalintis informacija apie šį vis didėjantį bakterijų atsparumą ir šviesti tiek žmones, tiek specialistus.
2011 metų spalį atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad lietuviai dažniausiai nepasitarę su gydytoju vartoja antibiotikus susirgę bronchitu, gripu, šlapimo takų infekcijomis, otitu, sinusitu, rinitu, karščiuodami ir kai skauda gerklę arba vargina kosulys. Specialisto teigimu, šie pacientų įsitikinimai gali būti vienu iš veiksnių, kodėl ambulatorinės priežiūros įstaigose antibiotikai išrašomi per dažnai. Be to, neretai gydytojai, siekdami “neprašauti", skiria pacientams plataus spektro antibiotinių medžiagų turinčius vaistus vietoj to, kad nuodugniau ištirtų ligos požymius ir skirtų siauro poveikio spektro medikamentų.
Pagrindinės trys klaidos, dėl kurių sparčiai vystosi atsparumas antibiotikams, yra jų pardavimas be recepto, menkas gyventojų informuotumas apie antibiotikus, jų vartosenos taisykles, mikroorganizmų atsparumo jautrumo mažėjimą bei su tuoj artimai susijusi savigyda.
Specialistas įvardijo pagrindines kovos su atsparumu antibiotikams priemones: tai racionalus vaistų vartojimas ir normavimas, mokslinių tyrimų ir technologijų vystymas, švaros užtikrinimas gyvulininkystėje, žemės ūkyje ir žuvininkystėje, infekcijų prevencija ir tinkama priežiūra.
