Politologai Mauzeris su Sūrskis demonstruoja puikų Konstitucijos išmanymą ir pasiūlo kiekvienam Seimo nariui priesaiką pagal poreikius ir įsitikinimus. Vėliau atskleidžia vieną Darbo partijos paradoksą ir pataria, kaip apsiginti nuo vaiduoklių.
Mauzeris: Sūrski, klausiu tavęs, kaip Konstitucijos žinovo...
Sūrskis: ...ačiū...
Mauzeris: Vat vakar Juršėnas Seimo bedieviams, tai yra sau, sukūrė antrąją priesaiką. Kaip tu tai vertini?
Sūrskis: Aš, kaip Konstitucijos žinovas, – ačiū jums, – skaitau, kad Juršėnas pasielgė teisingai. Laukiau šito pasielgimo, savalaikis pasielgimas, na o bet tačiau reikia žengti ir toliau...
Mauzeris: O toliau, tai čia kur?
Sūrskis: Kur, kur, kur Kūrys daro pur pur... Reikia sukurti priesaikos tekstą ir musulmonams, kur baigtųsi žodžiais „Alach akbar“, rusams, katra baigtųsi žodžiais „Bože, caria chroni“. Ir išvis priesaika turi būti laisvos formos.
Mauzeris: Tai kas čia bus per priesaika?
Sūrskis: Priesaika, išeinanti iš realijų. Kiekvienas Seimo narys ateina į Seimą su savo interesais. Kodėl, pavyzdžiui, Antanas Bosas turi prisiekti ištikimybę dar ir Lietuvos Respublikai, jeigu jam užtenka prisiekti „Gazpromui“. O Martinkaitienei gal svarbiau prisiekti kokiam nors šiukšlių konteineriui nei rūpintis Lietuvos sienų vientisumu.
Mauzeris: Nu jo, dėl sienų vientisumo nesuinteresuotas ir Matulevičius. Jam daug svarbiau turimų žemės sklypų vientisumas.
Sūrskis: Tai vat, kolega, jeigu Seimo nariai prisiekinės kiekvienas saviems interesams, tai savaitę prisiekinės. Reikia trumpinti ir palikti tik pabaigą pagal skonį: „Tepadeda man Dievas“, „Alach akbar“, „S bogom“ ir specialiai Juršėnui – tylos minutė...
***
Mauzeris: Įsivaizduoji, Sūrski, koks yra paradoksas? Pasirodo, Darbo partijoje yra dirbančių žmonių.
Sūrskis: Eik tu sau. Negali būti. Gal tu partijas painioji?
Mauzeris: Ne. Štai darbietis Skirmantas Pabedinskas tiria Ramono kapinių drapakavimą. Tai žmogus pasiėmė kamerą, štatyvą, grimą, suklastotą „Panoramos“ pažymėjimą ir viską nufilmavo.
Sūrskis: Kaip? Ir kaip arė, ir kaip kaulai virto, ir kaip grabo lentas spardė?
Mauzeris: Ne, ne, nufilmavo, kaip žmonės viską matė ir dar nuo savęs dadėjo. Skaitau, kad Ramonui šakės.
Sūrskis: Čepucha. Jeigu Ramonas nabašninkų nebijo ir ant žmonių kaulų kadrilį šoka, tai kas jam ta Etikos komisija? Če-pu-cha. Aš net žinau, kodėl kaimiečiai ant Ramono pyktį laiko.
Mauzeris: Kodėl?
Sūrskis: Palaidi kaimo šunes namo vokiečių kaulų pritempė. Dabar ant kiekvieno kampo vaidenasi. Eina vakare kaimynas į išvietę, žiūri, prie šuns būdos mėlyna liepsnelė žiba. Šmirkšt atgal į trobą ir sysioja į kibirą... jeigu spėja... Visas kaimas dabar smirdžia per Ramoną.
Mauzeris: O kodėl Ramonas vaiduoklių nebijo?
Sūrskis: Durna pelė. Anas gi Valstiečių partijoj. Jo namuose vietoj švento paveikslo kabo Kazimiera Prunskienė. O pas nelabuosius yra susitarimas – kur ragana kabo, vaiduokliai nelenda.
Mauzeris: Nu jo, su tokia apsauga gali ir paminklus į tvarto pamatus dėt, nieko nebus.
Prie „Dviračio šou“ kūrimo prisidėkite ir jūs. Siųskite savo idėjas, scenarijus adresu [email protected]. Geriausių idėjų autoriai gaus vertingus prizus.
„Dviračio šou“
