Maudymosi kostiumėlis, pritaikytas būtent plaukioti – visai naujas išradimas. Tai kokia gi yra maudymosi kostiumėlio istorija?
Kaip pantalonai ir suknelės virto bikiniu? Senovės graikai ir romėnai visai nesidrovėdami maudydavosi nuogi. Netgi Viduramžiais žmonės, kurie nelaikė maudymosi kenksmingu sveikatai ir asmeninei higienai, maudydavosi nuogi arba su marškiniais.
Maudytis be rūbų buvo uždrausta įstatymu tik XVIII a. antroje pusėje. Prabėgo keli dešimtmečiai ir madų žurnaluose atsirado pirmieji apdarų, pritaikytų plaukiojimui, kirpiniai (sukirpimai) ir maudymosi kostiumėliai pradėjo savo triumfalinę eiseną mūsų Žeme.
XVIII a. – XIX a. vid. maudymosi kostiumėliai būdavo siuvami iš flanelės (mažai pašiauštos medvilnės) arba vilnos. Buvo manoma, kad net sušlapusi, tokia medžiaga išliks nepermatoma ir saugos šilumą. Beje, rūbai, skirti plaukioti, būdavo daugiasluoksniai. Moteriškas maudymosi kostiumėlis būdavo sudarytas iš: pantalonų (kelnyčių), suknelės ir kykos (kepuraitės). Kad maudymosi suknelė vandenyje nekiltų į viršų, jos pakraščiuose (apačioje) būdavo prisiuvami nedideli svarmenukai. Vyrai paplūdimiuose pasirodydavo apsirengę vilnonius triko, dengiančius krūtinę ir kojas (iki kelių).
XIX a. priskiriamas „maudymosi mašinos“ išradimas, skirtas saugoti moterų nekaltybę. Besimaudančiosios įsiropšdavo į uždengtą (dengtąjį) vežimą, kurį traukdavo arklys, nuvažiuodavo iki seklumos. Moterys išlipdavo iš vežimo tiesiai į jūrą ir maudydavosi atokiai nuo pašalinių žvilgsnių. Tokia konstrukcija gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Antroje XIX a. pusėje maudynės iš gydomosios procedūros, kurią gydytojai išrašydavo damoms, sergančioms mažakraujyste ir pagyvenusiems žmonėms, besikankinantiems nuo podagros, virto poilsiu, o po to ir sportu.
Plaukioti su vilnoniais skudurais, su svarmenimis buvo neįmanoma ir maudymosi kostiumėlis vėl evoliucionavo. Sijonas ir pantalonai sutrumpėjo iki kelių. Moterys uždengdavo nuogas kojas ilgomis kojinėmis. Tradiciniu vyrišku maudymosi kostiumėliu liko uždengtas triko. Buvo bandyta atsisakyti viršutinės kostiumo dalies, tačiau visuomenė atsisakė tokios iniciatyvos, kadangi buvo manoma, kad plaukuota krūtinė gali įžeisti ją matantį žmogų.
Po Pirmojo pasaulinio karo maudymosi kostiumėlius „apipjaustė“ aukščiau kelių. Kad mados aistruolės liktų padorumo rėmuose, kiekviename paplūdimyje budėdavo žmogus su liniuote. Jo darbas – matuoti kiek aukščiau kelio baigiasi sijonas. Jeigu merginos kostiumas būdavo trumpesnis, nei nurodyta taisyklėse, ją išvarydavo iš paplūdimio bei pažeidėja privalėdavo sumokėti baudą.
20-aisiais atsirado pirmieji grožio konkursai, kuriuose dalyvės pasirodydavo su maudymosi kostiumėliais.
30-aisiais maudymosi kostiumėlis sutrumpėjo iki mums įprastų normų. Maudymukai būdavo modeliuojami pagal korseto principą: su užveržimo raišteliu (raišteliais) ties pilvu ir vieta krūtims. Moterys paplūdimiuose labiau mėgdavo degintis, o ne plaukioti, todėl viršutinėje maudymosi kostiumėlio dalyje nebūdavo jokių raištelių. Toks sukirpimas buvo populiarus iki pat 60-ųjų. Vyrai tuo tarpu pradėjo nešioti šiuolaikinius maudymosi šortus ir trumpikes.
40-ųjų pabaigoje Prancūzijos Rivjeroje buvo išrastas bikinis. Pasirodyti paplūdimyje su liemenėle ir šortukais vietoje vientiso maudymosi kostiumėlio būdavo labai rizikinga. 50-aisiais moteris, besilankančias paplūdimiuose ir pasipuošusias bikiniais, galėdavo netgi sulaikyti.
Atsiradus bikiniui maudymosi kostiumėlis įgijo iki šių dienų išlikusią išvaizdą. Tai, link ko ėjo besimaudantys, buvo pasiekta: paprastesnio ir lengvesnio kostiumėlio, skirto degintis ir maudytis jau nebesugalvosi. Nors... Visada galima užbaigti ciklą ir maudytis be jokių rūbų (Europoje, beje, tai populiarėja).
Štai ir viskas! Maudymosi kostiumėlio istorija baigėsi! Tikiuosi, kad Jums patiko ir linkiu Jums, brangūs skaitytojai, puikios vasaros ir įspūdingų atostogų!
