- Tau patinka mano BMW?
- Patinka. Gražus egzempliorius. Retas.
- Tikra tiesa. Galiu tau parduoti. Nebrangiai, tik dėl to, kad tu man patinki.
Taip prasidėjo mano bendravimas su visiškai nepažįstamu žmogumi. Bet dialogo pradžia – gana klasikinis atvejis, sutinkamas bet kurioje rytų šalyje. Jei tik kažkas ten kažką kažkam parduoda.
- Ačiū, jūs, matau, labai malonus žmogus, - nenorėjau likti skolingas, - tik abejoju, ar turėsiu tiek pinigo su savimi. Matyt labai brangus tas Jūsų BMW?
- Nepigus. Bet tokio gero už tokią kainą niekur čia, visame turguje negausi.
Tai aišku, kaip kitaip? Bet jau turėjau eiti iki galo ir man reikėjo daugiau informacijos.
- Gerai. Tai kokia ta kaina?
- Kaip tau, kartoju, tik kaip tau,- mano naujas draugas pradėjo kalbėti pašnibždomis, paslaptingai dairydamasis, - kaina speciali.
- Gerai, tai kiek?- Pradėjo ta bičiulystė jau šiek tiek erzinti.
- Trys šimtai milijonų rupijų! – ištarė man beveik prie pat ausies. - Bet tau, kaip sakiau, atiduosiu beveik už dyką: du šimtai aštuoniasdešimt milijonų. Imk ir negaišk. Nes persigalvosiu.
Hmmm. Kaina, aišku, viliojanti. Ne kitaip. Juk prieš mus stovintis rožinis grožis melsvomis lempomis buvo įvertintas tik dvidešimt tūkstančių eurų. Ne naujas, aišku, reikalas, bet tik kokių dešimties metų senumo.
Teisybę sakant, bičiuliai, vienas dalykas šiame pasakojime nėra tiesa - tai nebuvo automobilis. Mes kalbėjome apie priešais ramiai žolę čiaumojantį vandens buivolą. Visa kita – gryna teisybė. Ir spalva, ir amžius, ir net mėlynos akys.
Unikalus Dievo kūrinys, dėl kurio išskirtinumo ir brangumo, šis taikus gyvulys yra prilyginamas brangiam automobiliui.
- Ačiū, brolau, labai vertinu tavo ištartą kainą. Bet, sakyk, kuo tavo BMW skiriasi nuo kito, šalia stovinčio buivolo? – Parodžiau ranka į tos pačios svorio kategorijos ir amžiaus mėsos, kaulų ir ragų kalną, kuris, kaip ir šimtai kitų, čia atvežtų, pakabintas prie virvės žiedu už šnervių, ramiai laukė naujojo šeimininko, šeštadieniniame toradžų gyvulių turguje. Šalia kiaulių ir kovinių gaidžių. Tiesa tie koviniai gaidžiai nėra koviniai, nes gaidžių peštynės yra nelegalios Indonezijoje. Bet čia jie ir nesipeša. Tik pasirodo, būna iš rankų į rankas pereina. Jokio smurto. Tik šeimininkai, pašnibždomis tariasi dėl slaptos savaitgalio varžybų vietos. Ir tiek žinių.
- Kaip tai, kuo jie skiriasi? – nesuprato klausimo šeimininkas. Tiksliau, jis nebuvo šio rožinio buivolo savininkas, tik pardavinėjo, dirbo už komisinius. – Spalva skiriasi! Nejaugi nematai?
- Taip. Bet juk mėsa – tokia pati? Ir jėga, ryžių laukams arti, ar kam jūs ten juos dar naudojate – ne išskirtinė?
- Taip.
- Tai kodėl jis dešimt kartų brangesnis už tą rudą?
Toradžas pažiūrėjo į mane atlaidžiai, nusišypsojo ir ramiai, lyg mažam vaikui, kuris nesupranta, kodėl negalima kišti virbalo į rozetę, tarė išmintingus žodžius:
- Prestižas, mano drauge. Garbė ir prestižas. Supranti?
Aišku suprantu. Dėl to aš ir keliauju su Radzevičiumi, o ne su kuo kitu.
- Tikrai gera kaina už prestižą. Pirkčiau negalvodamas. Bet kur aš jį dėsiu? Kaip tą tavo BMW namo į Antakalnį parsigabensiu?
- Tu keistas. Nusivežk iki oro uosto, va kartu galim, su mano sunkvežimiu. O ten jau oro tarnybų problema. Tik pinigų turėk. O jei perki BMW, reiškia ir parsigabenti jai lėšų užteks.
Čia aš jau mandagiai pasitraukiau. Apsimečiau, kad skambina iš kito turgaus, su geresniu kainos ir kokybės pasiūlymu. Ir dingau. Nes kartais vieni argumentai būna tokie stiprūs, kad kitų geriau net nebandyti išsitraukti.
Taip. Yra laikas maivytis, yra laikas ir už kalbas atsakyti. Arba tiesiog tyliai dingti.
Martynas STARKUS. Tana Toradža. 2017 kovas.