Mados istoriją pasakoja batai

Pa­ro­dos ren­gė­ja, mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė pa­sa­ko­jo, jog šau­kė­niš­kių jau nuo praė­ju­sio ru­dens pra­šiu­si pa­ro­dai pa­sko­lin­ti ko­kių nors ori­gi­na­les­nių ba­tų. Taip po tru­pu­tį bū­si­ma pa­ro­da vis gau­sė­jo, gau­sė­jo.

Se­niau­sias pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas apa­vas – na­gi­nės, do­va­no­tos ne­to­li Šau­kė­nų, Kal­niš­kių kai­me gy­ve­nan­čios Te­re­sės Kas­pa­rie­nės.

Na­gi­nes siū­da­vo iš iš­dirb­tos gy­vu­lio odos, raiš­te­liais ap­suk­da­vo apie blauz­das, kad lai­ky­tų­si. Apa­vas bū­da­vęs la­bai pa­to­gus ir leng­vas. Be to, ne­si­gir­dė­da­vo žings­nių. Ne vie­ne­rias na­gi­nes yra su­dė­vė­ję knyg­ne­šiai. Šimt­me­tį ir dau­giau me­tų „ma­čiu­sios“, nu­vaikš­čio­tos iš Šau­kė­nų ki­lu­sio Gvi­do Ku­ko­nau­zos klum­pės.

„Vai­kai, žie­mo­mis klum­pė­ti bris­da­mi į mo­kyk­las, pri­sem­da­vo snie­go. Suš­la­pę ko­ji­nes, klum­pes nu­siau­da­vo ir ran­ko­se ne­šda­vo­si. Taip tė­vų bū­da­vo mo­ko­mi sau­go­ti bran­gų apa­vą. Jei ku­ris vai­kas su klum­pė­mis ant le­du­kų čiu­ži­nė­ti įnik­da­vo, tuoj tė­vai klum­pių pa­dus skar­do­mis pa­kal­da­vo, kad ne­nu­dil­tų“, – sa­kė mu­zie­ji­nin­kė.

Pa­ro­do­je la­bai daug įvai­riau­sių ba­te­lių kū­di­kiams bei vai­kams. Šau­kė­niš­kiai do­va­no­jo vi­sai ma­žy­čių ba­te­lių dar nė ne­vaikš­tan­tiems ma­žy­liams ar pra­dė­ju­siems ženg­ti pir­muo­sius žings­ne­lius.

Pa­sak mu­zie­ji­nin­kės E. Bur­du­lie­nės, nors ir at­ro­dy­tų iš pir­mo žvilgs­nio keis­ta, ava­ly­nės ma­dos ma­žai kei­tė­si.

„Ra­tas vis su­ka­si, ma­dos vis grįž­ta. Be­veik vi­sus pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mus ba­tus bū­tų ga­li­ma drą­siai au­tis ir ei­ti. Re­tas įtar­tų, kad jiems – ne po vie­ną de­šimt­me­tį. Jau­nys­tė­je su se­se­ri­mi pa­si­da­ry­da­vo­me sa­vo­tiš­kus san­da­lus – ant med­pa­džio pri­tvir­tin­da­vo­me pa­čių išaus­tas juos­te­les, pa­gra­žin­da­vo­me ka­ro­liu­kais. Ir da­bar pa­na­šių ba­tų esu ma­čiu­si“, – tvir­ti­no E. Bur­du­lie­nė.