Vilniečio Manto Žmuidinavičiaus pasirinkta iliuzionisto profesija iki šiol verčia ne vieną naujai sutiktą pažįstamą klausiamai kilstelėti antakį, o pasienio kontrolės pareigūnus – aiškintis, kam lėktuvu skraidinamame bagaže vaikinui reikalinga kaukolė bei keliolika veidrodžių. „Iliuzijos menas Lietuvoje turi neribotų erdvių skleistis, – įsitikinęs jo propaguotojas, apkeliavęs šio žanro renginius Europoje bei už jos ribų. – Mano užduotis – populiarinti savo atstovaujamą meną savo šalyje bei garsinti ją užsienyje. Kodėl negalėtume svajoti apie varjetė teatro atsiradimą?“
Kokią programą šiemet ketini pristatyti „Stebuklų šalies“ scenoje?
Keletą numerių, kurie yra moderno ir klasikos derinys, – entuziastingai pradeda Mantas Wizard. – Beje, į Klaipėdą atsivešiu keletą visiškai naujų triukų, kuriuos ruošiu ir tobulinu liepos 8-14 dienomis Anglijos kurorte Blekpule vyksiančiam Pasaulio iliuzionistų čempionatui (FISM World Championships of Magic), dar vadinamam Iliuzionistų olimpiada. Šis renginys kas trejus metus vyksta vis kitame mieste. 2006-aisiais teko viešėti jame Švedijoje – neišdildomi įspūdžiai. Tiesa, anąkart buvau tiesiog dalyvis ir žiūrovas, o šiemet mėginsiu jėgas konkurso scenoje kartu su 150 dalyvių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Savo atstovus į renginį deleguoja šalys arba regionai, norint dalyvauti jame, reikia gauti dviejų tarptautininį pripažinimą turinčių iliuzionistų klubų vadovų rekomendacijas. Man tai – labai įdomus iššūkis.
Varžysiuosi manipuliacijų, arba rankų miklumo triukų, kategorijoje. Pasirodymui skiriama dešimt minučių. Jeigu jo metu neįtiksi kuriam nors komisijos nariui, kurių gretose yra pripažintų iliuzijos meistrų, garsių varjetė teatrų vadovų bei kitų šios srities žinovų, jis gali paspausti raudonąjį mygtuką, ir uždanga nusileis dalyviui nė nespėjus atlikti numerio iki galo. Tad šiam renginiui ruošiuosi itin kruopščiai. Čempionatas vyks Blakpulo pramogų centro „Winter Gardens“ Operos teatre – įspūdinga vieta, kur šou rengia Stingas, Eltonas Johnas, Rowanas Atkinsonas.
Kaip apibūdintum savo pasirodymų stilių?
Vertinu klasikinius iliuzijos meno standartus, bet pats netraukiu iš cilindro triušiukų ir balandžių – man labiau patinka derinti senus gerus principus su šiuolaikiškais sprendimais. Šitoks yra mano teatralizuotas šou miuziklo „Operos fantomas“ motyvais, kurį šlifuoju jau septynerius metus. Jame gausu magiškų simbolių bei netikėtumų. Antra vertus, man svarbu įtraukti publiką į savo pasirodymą. Tai visuomet darau elegantiškai, pagarbiai – pasikvietęs žiūrovą į sceną, skatinu jį tapti pasirodymo žvaigžde, atlikti triuką už mane, patirti su niekuo nesulyginamą buvimo dėmesio centre jausmą.
Mėgstu sakyti, jog triukas įvyksta ne mano rankose, o žiūrovo galvoje. Mano tikslas – sužadinti gerų emocijų, lavinti publikos protą ir vaizduotę. Pasinėręs į pasirodymo atmosferą, jausdamas artisto energetiką, kiekvienas iš stebinčiųjų triukus tampa magu! Tiesą pasakius, iliuzijos meno žavesys – „čia ir dabar“ efektas, tad jį reikia stebėti gyvai. Būtent todėl jis netenka šarmo rodomas per televiziją.
Kaip, patyrus įvairiausių įspūdžių svetur, atrodo gimtosios šalies realybė?
Lietuvos artistai bei žiūrovai nė kiek nesiskiria nuo Vakarų europiečių ir savo šalies niekuomet nepavadinčiau provincija. Mūsų publika turi išlavintą skonį, puikiai atskiria kokybę nuo šlamšto, yra šilta ir nuoširdi, o šalies artistai turi neribotas galimybes tobulėti, jų laukia daug neišbandytų kūrybinių idėjų. Mano užduotis – populiarinti savo atstovaujamą meną Lietuvoje bei garsinti savo šalį užsienyje.
Nepaprastai džiaugiuosi ir mėgaujuosi, kai prestižiniuose iliuzijos meno renginiuose užsienyje esu pristatomas kaip Lietuvos atstovas. Ir vienintelio mūsų šalyje tarptautinio gatvės cirko festivalio „Stebuklų šalis“ laukiu su ne ką mažesniu džiaugsmu nei kelionių į Italiją ar Prancūziją. Labai palaikau šio renginio organizatorius ir džiaugiuosi jau seniau pradėtu bendradarbiavimu. Tai, kas vyksta Klaipėdoje, visiškai atitinka užsienyje rengiamus iliuzijos bei cirko meno gatvės festivalius savo koncepcija, organizaciniu lygiu, publikos nuoširdumu.
Tačiau yra vienas skirtumas – gražūs ir įdomūs dalykai, vykstantys gimtinėje, visuomet džiugina kiek labiau nei rengiami svetur... Jausčiausi visai gerai dirbdamas kuriame nors Vokietijos varjetė teatre, bet kur kas įdomesnė atrodo mintis, kad toks teatras galėtų atsirasti Lietuvoje. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, ir esu tikras, kad jo vieta bus Vilniuje arba Klaipėdoje.
Savo kelią pradėjai labai jaunas. Jis klostėsi lengvai ar teko patirti nusivylimų ir dvejonių?
Pradedančiajam lengva nebūna nei pramogų versle, nei, manyčiau, jokiame kitame darbe. Filosofiškai kalbant, tiesiog labai mėgau tai, ką dariau, ir norėjau džiuginti žmones savo menu. Į pirmąjį savo gyvenime magų konkursą Prahoje bei kitokius festivalius važiuodavau iš santaupų. Ilgainiui užmezgiau kontaktų, pradėjau sulaukti kvietimų ir siūlymų. Manau, jei kas dieną padarai bent po žingsnelį savo svajonės link, anksčiau ar vėliau ji išsipildo.
Pačius pirmuosius koncertus surengiau savo kambaryje susisodinęs šeimos narius – mėgėjiškais techniniais sprendimais įsirengdavau mažytį teatriuką su apšvietimu ir muzika. Vėliau rodžiau triukus bičiulių būryje, mokykloje. Mano tėvai nėra menininkai, tačiau palaikė mano domėjimąsi ir džiaugėsi, kad man sekasi. Todėl klausimai, kaip jie reagavo, kad pasirinkau tokią egzotišką Lietuvai profesiją, mane visada stebino.
Ar dėl savo profesijos yra tekę patirti kuriozų?
Linksmiausi potyriai susiję su mano numeriu „Svynis Todas“, kuriame naudoju daugybę veidrodžių, šukas, žirkles, kaukolę bei dar daug įvairiausių mechanizmų, nematomų žiūrovui. Visa tai keliauja su manimi didžiuliame lagamine. Kartą einant per kontrolės postą Vilniaus oro uoste pareigūnas pradarė duris ir griežtai pasiteiravo: „Sakykit, o kam jums lagamine kaukolė?..“ Paaiškinau, kad tai rekvizitas, tačiau reikėjo matyti kitų keliaujančiųjų veidus...
Iliuzijos meno sklaidoje daug lemia asmeniniai kontaktai ir patirtis. Su kuo puoselėji ryšius?
Itin aktyvūs kolegos Latvijoje – čia įkurta ir Baltijos šalių iliuzionistų asociacija A.M.B.E.R. (Association of Baltic Magicians – Established in Riga). Taigi iš esmės gyvenu tarp Vilniaus ir Rygos, ten daug repetuoju, mokausi iš bene garsiausio Baltijos šalių iliuzionistų – Latvijoje gyvenančio italo Enrico Pezzoli.
Neseniai viešėjau tarptautiniame iliuzionistų suvažiavime „Abrakadabra“ Jūrmaloje, čia buvau pakviestas vesti jaunųjų talentų konkurso. Suskaičiavome, kad trijų dienų festivalyje dalyvavo arti 100 magų iš trylikos šalių! Lietuvos iliuzionistų klubas vienija iki 20 narių, profesionalų tarp jų – nedaug, bet mes glaudžiai bendradarbiaujame, stengiamės įtraukti jaunimą, kuris norėtų išmokti iliuzijos meno pradmenų, išmėginti save.
Užsienyje kai kurie iliuzionistų klubai turi dešimtis tūkstančių narių. Šio žanro technikos mokomasi vienas iš kito, tad asmeniniai ryšiai čia – itin svarbūs. Tik JAV, Las Vegase veikia iliuzijos kaip scenos meno pramoginio žanro mokykla, pernai teko joje stažuotis.
Įsivaizduokime: jeigu iliuzijos menas tau būtų likęs paauglystės pomėgiu, kokią profesiją būtum pasirinkęs?
Esu tai svarstęs ne vieną kartą, bet atsakyti vis tiek sudėtinga. Man patinka scena, menas, kultūrinė veikla. Be to, labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, po koncertų mielai pasilieku šnektelti su organizatoriais, žiūrovais, salių ar klubų darbuotojais... Tad įtariu, kad šiaip ar taip rinkčiausi darbą, kuriame nestigtų bendravimo. Vis dėlto, kaip ir meilėje, rinkdamasis savo kelią turi apsispręsti dėl kurio nors vieno.
Vilniaus universitete baigiau filosofijos ir psichologijos studijas. Tai išmankština intelektą, juolab kad norėčiau būti įdomus žiūrovams ne tik savo šou; psichologija man yra įdomi sritis, tačiau esu tikras, kad geru psichologu gali būti tik brandus, gyvenimiškos patirties sukaupęs žmogus.
Kokie planai laukia pasibaigus intensyviai vasarai?
Pailsėti – labai mėgstu pabūti atokiau nuo miesto šurmulio, paskaityti, aplankyti draugus. O tada su naujomis jėgomis nersiu į rudens sezoną. Nekantrauju pradėti kurti naują numerį – planuoju jį pristatyti tarptautiniame magų kongrese Ispanijoje, kur pasirodysiu uždarymo šventėje. Jau turiu planų ir pasiūlymų 2013-iesiems bei vėlesniems metams. Tad, nors esu laisvai samdomas artistas, gyvenu griežtu ritmu, dieną planuoju valandomis ir atostogas atriboju nuo darbo.
Užs nr. 2366
