Profesorius Vytautas Landsbergis neseniai liūdnai išsitarė, kad Europos Parlamente ir kitose Europos Sąjungos institucijose nesijaučia atstovavimo Lietuvai, nes ir pačios Lietuvos nebėra. Profesorius gal kiek perlenkia lazdą, bet akivaizdu, kad kelių entuziastų pastangomis Lietuvos poziciją ES sunku įtvirtinti.
Kai kurie mūsų šalies valdymo aspektai ir prioritetų atranka verčia gūžčioti pečiais.
Pastaraisiais mėnesiais tokių tendencijų bei atskirų faktų itin pagausėjo ir tai jau verčia kalbėti apie chroniškas ligas, o ne pavienius slogos atvejus.
Nesunku suprasti, kad norint aktyviai dalyvauti Europos integracijos procesuose reikia, jog Briuselio virtuvėje suktųsi ne tik europarlamentarai ar diplomatai. Daugybė sprendimų daroma vyriausybių lygmeniu, tačiau problema yra ta, kad iš viso Lietuvos ministrų kabineto vos keli moka užsienio kalbą. Turiu galvoje, kad ta kalba laisvai bendrauja be vertėjų ne buitiniu lygmeniu.
Pokalbiai, derybos vyksta Europos Parlamente, Ministrų Taryboje svarbiausi klausimai sprendžiami aukščiausiu lygiu, uždaruose posėdžiuose, kuriuose dalyvauja vien ministrai be vertėjų ir padėjėjų. Vadinasi, formaliai mūsų vadovai gali ten dalyvauti labai simboliškai.
Jeigu mes kalbame apie Lietuvą, kaip lygiateisę ES narę, negali būti net klausimo, ar Lietuvoje visi ministrai kalba užsienio kalbomis. Tai turi būti sąlyga formuojant ministrų kabinetą. Antraip mes liekame už tam tikro barjero. Beje, visi sako, kad kalba. Nors, kiek teko patirti, kalba tik sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga, žemės ūkio ministrė profesorė Kazimira Prunskienė ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Nenoriu būti apkaltinta sąmokslo teorijomis, tačiau atrodo, kad Lietuvoje stengiamasi, jog aukščiausiuose postuose būtų žmonės, neturintys vakarietiškų žinių ir darbo su Vakarais patirties.
Kadangi daugumos vadovybės išsilavinimas atėjęs dar iš sovietmečio ir veikia kalbos barjeras, jie tiesiog nėra pasirengę aktyviai dalyvauti integracijos į Vakarus procese. Tokiomis sąlygomis lengviau palaikyti santykius su Rytais, taigi Lietuva lieka Rytų ekonominėje erdvėje. Čia atrodo paprastas, bet iš tikrųjų fundamentalus dalykas.
Juk į Peterburgo ekonominį forumą Lietuva važiuoja dalyvauti, į Davosą - niekas. Sako, kad niekas nekvietė, bet palaukit - kvietimai yra gaunami, jei važinėji į Vakarų susitikimus, jei aktyviai diskutuoji ir siūlai. Jeigu važinėji į Rytų forumus, tai ir gauni kvietimus į Rytų forumus.
Užsienio politikoje mes irgi esą suradome savo nišą tvarkydami santykius su Rytų kaimynais Europos Sąjungoje. Tačiau mes visiškai apleidome santykius su ES partneriais.Nesakau, kad mums nereikia palaikyti santykių su Gruzija, Ukraina - tai mūsų natūralūs partneriai. Bet žiūrėdami į vieną pusę mes atsiduriame tokioje situacijoje kaip dabar - deramasi dėl finansinės perspektyvos likimo, o Lietuvos aukščiausi pareigūnai lieka nuošalėje. Lietuva tiesiog neturi partnerio iš senųjų narių. Su kuo mes galime kalbėti? Kas mus pakvies ir įleis?
Prancūzijoje teko susitikti su Senato nariais ir tapo aišku, kad mūsų ambasada ten nedirba. Prancūzai neturi kontaktų, nežino Lietuvos nuomonės aktualiais klausimais.
Kai dėl finansinės perspektyvos kilo problemų, lenkai tuojau pat organizuoja susitikimą su Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ministrais. O mūsų ministras yra nuošaly, net nėra kviečiamas. Ir vargu ar jis pats gali ką nors padaryti. Nes tų kontaktų nėra. Tiesa, pas mus irgi buvo atvažiavęs Didžiosios Britanijos ministras, bet, deja, kaip rašo užsienio spauda, tik „parduoti savo ES modelio idėją“, o ne kurti tą modelį kartu su mumis. Lenkija bando suformuoti su Vokietija ir Prancūzija vadinamąjį Veimaro trikampį, kuris palengvintų ES sprendimų derinimo ir priėmimo procesą.
Beje, deklaruojama Baltijos valstybių vienybė šiuo atveju negelbėja. Dar daugiau, diskutuojant dėl ekonominių klausimų Europos Parlamente, kad Estijos interesai yra šiek tiek kitokie. Latvijos interesai taip pat kitokie. Todėl nemanau, kad mes galime kalbėti Baltijos šalių vardu. Ir ar verta kalbėti?
Kitas klausimas - ekonominis. Kalbame, kad dėl „Rail Baltica“ geležinkelio projekto gali kilti problemų, nes latviai sako, kad jiems šio projekto nereikia ir jie norėtų plėtoti jūrinį transportą. Sunkiai sekasi susitarti ir su Lenkija, bet jeigu mes kartu kalbėtume ir su Vokietija, tai ir šio projekto finansavimas bei įgyvendinimas būtų spartesnis, nes tame projekte dalyvautų įtakinga senoji valstybė. O dabar Rusija kalba su Lenkija ir Vokietija dėl greitojo geležinkelio į Kaliningradą tiesimo, o Lietuva vėl palikta nuošalyje.
O ir strateginės partnerystės su Lenkija koncepcija nėra labai gera. Lenkija yra didelė šalis ir ji turi labai daug problemų, kurios mums daugeliu atveju ne tokios aktualios. Ir kai Lenkija dalyvauja derybose su Prancūzija ar Didžiąja Britanija, tai sprendžiamas daug komplikuotesnis problemų rinkinys, nei mums aktualu. Mes susitarti galime kur kas paprasčiau ir greičiau.
ES ekonominius sprendimus dažniausiai priima euro zonos ministrai, t.y. visų pirma susitinka įsivedusių eurą šalių ministrai, o po to kviečiami ir kitų šalių ministrai. Euro zonos šalims pirmininkauja nedidelės šalies Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude'as Junckeris. Tad Lietuva, ir būdama nedidelė šalis, gali irgi drąsiai tiesiogiai kalbėtis su euro zonos ministrais, juolab kad mes eurą įsivedame labai greitai.
Manyčiau, kad visa Lietuvos ministerijų, ekonominės politikos kryptis turėtų būti orientuota į bendradarbiavimą su euro zona. Tačiau neįsivaizduoju, kaip mes tai galime padaryti, turėdami tokį ministrų kabinetą.
Atskirai vertėtų paminėti tiek aistrų sukėlusias diskusijas dėl ES biudžeto. Nepaisant to, ką rašė spauda, kompromisas vis dėlto surastas ir dėl jo suderėta Europos Parlamente. O sprendimas dėl ES finansinės perspektyvos turi būti priimamas bendru Valstybių Tarybos ir Europos Parlamento sutarimu.
Prancūzija ir kitų senų šalių narių parlamentarai sutiko, kad žemės ūkio išmokos būtų finansuojamos ir vietos biudžetų. Taip mažinama paramos dalis ES biudžete, tačiau ūkininkai to nepajus, nes dalį lėšų skirs nacionalinės vyriausybės.
Didžiajai Britanijai kaip kompromisas pasiūlyta ne mažinti jiems grąžintiną sumą, o jos mokėjimą palikti tik senosioms narėms, atleidžiant nuo šios prievolės naujas neturtingesnes ES nares.
Per Europos Tarybos susitikimą Tony Blairas su šiuo pasiūlymu nesutiko.
Didžioji Britanija sako, kad dabartinė biudžeto struktūra yra bloga. Dėl to jie siūlo rengti diskusijas kiekvienoje šalyje, beje, reikėtų, kad ir Lietuvoje būtų apie tai kalbama.
Tačiau iki to laiko, kol bus sukurta nauja strategija, reikia gyventi, tiesti kelius, tiltus ir mums, naujoms šalims, reikia tvarkyti savo ūkį, antraip po penkerių metų mes būsime dar didesnė problema Europos Sąjungai negu dabar.
Todėl manau, kad ES pirmininkavęs 2005 metų pirmąjį pusmetį J. C. Junckeris siūlė naudingą naujoms šalims narėms variantą, jo esmė - dabar suderėtas sąlygas priimti iki 2008 metų, o paskui 2008-aisiais, paruošus naują biudžeto struktūrą ir įvertinus pasaulio pokyčius, peržiūrėti jį. Tai vienintelis galimas variantas dabartinėje Europos Sąjungoje. Ir aš manau, kad britų planas nuo J. C. Junckerio nesiskirs labai daug. Juk T. Blairas pats pasakė, kad „žemės ūkio negalima pertvarkyti per vieną naktį“.
Beje, naujos narės - tai yra suderėta stojimo sutartyje - dabar gauna tiesiogines išmokas, kurios yra vos 30 proc. ES lygio. Taigi realiai mūsų žemės ūkio išmokos yra daug mažesnės negu Prancūzijoje. Tačiau pas mus spaudoje jau atsirado svarstymų, kad mums irgi reikia sumažinti tiesiogines išmokas žemdirbiams. Kodėl? Mes ir taip jau esame labai reformuoti, palyginti su senomis ES šalims. Mūsų išmokos labai nedidelės ir dar labiau skriausti žemės ūkį būtų nelogiška.
Taigi vienintelis realus variantas - dabar patvirtinti kompromisinį biudžeto variantą ir 2008 metais jį kardinaliai peržiūrėti. Ar tai bus realiai padaryta, priklausys nuo nacionalinės politikos, nes čia veikia nacionalinės politikos veiksnys, t.y. rinkimai.
J. C. Junckeris, būdamas mažos šalies atstovas, mažiau politikuoja ir realiau galvoja, kaip tą padaryti. Britų požiūris tai pat teisingas, tačiau T. Blairas daugiau žiūri iš politinio taško. Jis sakė: „neatsieju reformos nuo politikos“. Tai taktikos skirtumas.
ES problema - ne pinigai, o reali įgyvendinimo strategija tos vizijos, kurią ES turi.
Europa iš tiesų puikiai suvokia, kad didžiosios Azijos šalys jau dabar yra didžiulė konkurencinė jėga. Ką darys Europa? Štai klausimas, kuris ir stabdo biudžeto priėmimą. Problema, kad Lietuva nedalyvauja šituose svarstymuose. Kad Lietuva galėtų dalyvauti, rodo to paties Liuksemburgo pavyzdys. Oponentai pasakytų, kad Liuksemburgas maža, tačiau turtinga šalis, priešingai nei Lietuva. Sutinku, bet noriu pasakyti, kas esant skirtingoms nuomonėms tarp didžiųjų šalių, mažųjų šalių vaidmuo ES labai didėja. Nes balsai ES balsuojant nesiskirsto pagal bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui.
Tačiau visa tai liks tik tušti pasvarstymai, jei Lietuvos politikoje tęsis informacinis karas, kuris visiškai paralyžiavo normalią valstybės veiklą.
Tai politinės technologijos. Kas jas taiko ir kodėl, nežinau. Tačiau akivaizdu, kad tai nenaudinga Lietuvai.
Beje, strateginiu požiūriu, norint sutrukdyti Lietuvai greičiau integruotis į ES, kažkieno pastangos neutralizuoti vakarietiško mąstymo vadovus bei specialistus ir nuolatiniai skandalai bei kompromituojančios informacijos pilstymas yra teisingos ir veiksmingos.
Vadovai nebeturi laiko niekam kitam. Ir Lietuvos integracijos procesas iš tiesų stabdomas.
Beje, žiniasklaidos priemonės, jei dar jos turi kažkiek laisvės, turėtų pagalvoti, ar tikslinga veltis į informacinį karą.
Vienintelis būdas išbristi iš liūno, baigti tą pilstymąsi purvais yra teisinis. Labai nusivyliau, kad prezidentas Valdas Adamkus, norėdamas išspręsti problemas, tariasi su politologais, o ne su teisininkais. Tokio kelio nėra.
Jei sugriausime teisinę sistemą, kils chaosas tiek ūkiniuose santykiuose, tiek visuomenėje. Taip, mūsų teisinė sistema turi problemų ir ją reikia reformuoti. Čia yra Prezidentūros funkcija. Tačiau net ir silpna teisinė sistema yra vienintelis įrankis, galintis sustabdyti įsisukantį skandalų ir suirutės malūną.
