Krikščionių partijos sąrašo lyderis Mečys Laurinkus žada palankias sąlygas plėtotis visoms verslo šakoms, tiki, kad Vilnius pajėgus tapti regiono centru ir siūlo specialią jaunuomenės ugdymo bei narkomanijos prevencijos programą.
- Jūs esate Krikščionių partijos sąrašo lyderis Savivaldybių rinkimuose. Kodėl žengiate į politiką, kodėl su krikščioniškomis vertybėmis? - „Balsas.lt Savaitė“ paklausė M. Laurinkaus.
- Aš nesu Krikščionių partijos narys, bet kadangi mane pakvietė atstovauti šitam sąrašui ir aš sutikau, juo labiau, kad aš esu, kaip ir konservatorių partijos kūrėjas - visos idėjos yra labai artimos ne tiktai teorine prasme, bet ir praktine prasme, kadangi mes, kartu su Gediminu Vagnoriumui, kuris dabar yra Krikščionių partijos pirmininkas, buvome kaip ir kūrėjai.
Ir daug metų buvome nariai konservatorių partijos.
Konservatoriai – ne Tėvynės sąjunga
- Tai yra ta dešinesnė pakraipa?
- Vis tiek tai yra dešinė, tai yra tos pačios zonos idėjinis laukas, o ten tie asmeniniai keliai tai jau yra skirtingas dalykas.
- Kas būdinga tai dešiniajai, tai yra – patriotizmas?
- Ne, nebūtinai, ne visada taip. Pirmiausia, viso pasaulio dešinei, greičiau pasakius – konservatoriams, yra būdingas nuosaikumas, kitaip sakant, jie visada akcentuoja, kad reformos yra reikalingos tada, kada neišvengiamos.
Ir, kad pats svarbiausias principas visuomeninės gyvenimo yra stabilumas. Stabilumas ir perėmimas. Perėmimas, žinoma, tradicijų ir ne tik paprotinių, kultūrinių, bet ir tam tikro gyvenimo stiliaus, tam tikros formos.
Dėl to konservatoriais visada yra už privatinę nuosavybę, kuri sudaro stabilumo pagrindą. Ir būtent, turėdami, palaikydami visų veiklos versle formas – visų, aš tą noriu pabrėžti – ne vien tik smulkaus – visų!
Praktiškai, konservatoriai yra už privačią iniciatyvą, kuri ir sukuria visuomenei gerovės pagrindą.
- Sakote „konservatoriai“, ką turite omeny? Tai – ne Tėvynės sąjunga?
- Na, tai taip. Iš esmės, tai yra Krikščionių partija.
Dabar iš tikrųjų Lietuvoje tai yra nepaprastai keblu – tenka kovoti už autentišką poziciją ir gyvenimo tekmėje, praktiškai, politikai imasi, sakyčiau – visiškai priešingų idėjų.
Bėja, kaip nebūtų gaila, dabartinė valdžia – eklektinė, iėjų požiūriu, tai yra kartais susiduria kartais veiksmai ir programos praktiškai neatitinka veiksmams, o veiksmuose gali rasti ,ir kraštutinę dešinę, ir kraštutinę kairę.
Kitaip sakant, gali būti ir populizmo elementų, gali būti ir kitokių ir taip toliau. Tai yra šiuo metu pateisinama koalicija, kadangi įvairios yra mintys, idėjos, ir taip toliau - nėra nuoseklumo, bet, vis dėl to, tai labai krenta į akis ir praktiškai tai išplovė ir išplauna tam tikras, bent jau principines nuostatas politiniame gyvenime – jos yra vis tiek būtinos.
Todėl man visada nepatiko, kad atėjo į politinį gyvenimą atėjo, sakykime, aplamai nuostatų ignoravimas. Kada reikalingi yra specialistai, nesvarbu, kokios srities ir tas specialistų rinkinys, nesvarbu, kokios jo yra pažiūros į gyvenimą, praktiškai ir sukuria tą, atseit, valstybės valdymo pagrindą.
Tai nėra tiesa. Ir ekonomistai tarpusavyje, beja, labai skiriasi: ir kairieji ekonomistai ir dešinieji ekonomistai pasaulyje skiriasi.
Lietuvoje, kažkaip nusprendė, kad nėra skirtumo ir neturėtų būti, ir nebeturi būti, svarbu, kad jis yra bent jau kažkiek, sakykime, profesionalas, dirbęs daug metų toje srityje.
- Čia nesvarbu rinkėjui, ar tai yra lengviausias kelias?
- Tai, manau, kad pirmiausia lengviausias kelias valdantiesiems yra, kadangi jie neturi žmonių. O antras yra praktiškai išplaunamas principų tam tikras reikalingumas ir visuomenėje.
Visuomenė irgi pradeda žiūrėti labai atsainiai ir abejingai į bet kokias politines programas ir nesidomima politinėmis programomis, o tiesiog domimasi atskirais fragmentais kokios nors projekto ir viskas.
O ką jis reiškia bendresne prasme, tai, žinoma, yra ne taip svarbu. Žinoma, yra vienas skirtumas: yra nacionalinės programos ir yra lokalinės, vietinės savivaldos programos. Savivaldoje, sakykime, politinių principų deklaravimas nėra toks svarbus.
Ir čia yra daugiau margumo ir pažiūrose ir idėjose įvairiose, bet, iš tikrųjų čia daug reikšmės turi įvairi net gi žmogaus profesinė patirtis, šiuo atveju, tai yra tam tikra tiesa – tam tikri įgūdžiai.
Skirtumas egzistuoja, kadangi, žinoma, savivaldybėje niekas neužsiima nei užsienio politika, nei krašto apsauga, bet užsiima tam tikra dalimi, kadangi vis tiek palaiko savo partiją, palaiko tam tikrą nuostatas.
Pagaliau, jeigu iškyla valstybėje iškyla kokia nors grėsmė, sugeba kartu mobilizuotis.
Saugumas
- Paminėjote grėsmes. Kandidatai taip pat šiais rinkimais labai išnaudoja ir saugumo kortą. Jie sako „mes žadame saugumą gatvėse, mes žadama jūsų investicijų saugumą“ ir panašiai. Jūs, kaip VSD buvęs vadovas, kaip žiūrite į tai?
- Saugumo klausimas yra labai svarbus - ir nacionalinis, ir vietinis. Galbūt, aš negalėčiau dabar pradėti bjauriausia kritiką, sakykime, ar policijos atžvilgiu ar taip toliau – tai neatitiktų ir nebūtų tiesa.
Bet vis dėl to, reikia matyt turėti omeny kai kuriuos labai svarbius dalykus: sakykime, gyventojui svarbu, jo kasdienybė, kasdieninė patirtis saugumo klausimu.
Ar tai būtų ankstyvas rytas, ar labai vėlyvas vakaras. Ar būtų tai nuošali vieta, ar tai būtų skersgatvis, ar tos vietos, kurios yra visų prižiūrimos ir kad kas nors ko nors netikėto neatsitinka.
Tai žmonės nori matyti, kad ne tiktai būtų rūpinamasi miesto centreliu, bet norėtų kad viskas būtų išplėsta ir periferiją ir toli ir taip sakant, kad nebūtų užkampio ir nebūtų privelegijuotų vietų.
Tai, šiuo požiūriu aš manau, kad reikia tą policijos programas, kurią turime, sakykime, Vilniuje, ją reikėtų nuleisti iki savivaldybių lygio pagal jos poreikį.
Poreikiai, ko gero, kaip dabar, jie nėra išanalizuoti iki galo ir, galbūt jie nėra įėję į sistemą. Bet, jeigu, sakykime, diferencijuotu požiūriu organizuoti viso Vilniaus mastu, net tik tai apie didžiuosius prekybos centrus, apie centrines gatves, prospektus ir taip toliau, bet ir užkaborius ir tas vietas, kurios yra socialiai jautrios, o visi vilniečiai žino, kurios jau tradiciškai telkiasi nusikaltėliai ir taip toliau, ir tam tikri ryšiai, ir tam tikra bloga reputacija, tai, žinoma, tuos dalykus reikia diferencijuoti ir taikyti atskirai.
Tai, čia vėlgi yra labai esminis klausimas. Aš ruošiuosi pradėti organizuoti būtent tokį kompleksinį požiūrį kartu bendradarbiaudamas su policija, įvairiais lygiais į Vilnių, į Vilniaus saugumą.
Turiu vieną idėją, ką vis dėl to norėčiau įgyvendinti, jeigu galėčiau: aš jau anksčiau buvau siūlęs ir dabar norėčiau realizuoti tokią programą, būtent - narkotikų prevencijos bendro lavinimo įstaigose.
Ir kad būtų galima būtent pasitelkti į šitą programą atsargon išėjusius policijos ir kitų tarnybų, specialių tarnybų atsargon išėjusius pareigūnus, kurie, kaip socialiniai darbuotojai, galėtų turėti tam tikrą, net gi etatą mokykloje. Kurie užsiimtų, ir švietimu, ir tam tikra priežiūra.
Ne kaip policininkai, bet kaip socialiniai darbuotojai.
Jaunuomenės ugdymas
- Pone Laurinkau, užsiminėte apie jaunuomenę, tačiau ar ne šeimoje turėtų būti ugdomos vertybės?
- Aš manau, kad žinoma, savivaldybė nenueis iki šeimos lygio. Bet jeigu tokia programa būtų pradėta vystyti, o aš esu matęs ją veikiant kitose valstybėse – aš čia ne nenupaišiau iš debesų, tai yra, ji vyksta ir gana sėkmingai, sakykime – Vokietijoje, aš pats esu matęs ir girdėjęs ir klausęs pagaliau - praktiškai, kaip viskas tai atrodo.
Tai yra įgyvendinama, ir tai iš karto sukuria tam tikrą labai artimą ryšį su tėvais. Iš karto, kitaip sakant, atsiranda gana tokia kompaktiška vaikų priežiūros – ne policinės priežiūros, bet grynai tokio stebėjimo tam tikro, kas yra būtina mūsų gyvenime sistema ir į tai gana yra efektyvu.
Lietuvoje tai yra, aš manau, įgyvendinama, nes labai daug pareigūnų išėję į atsargą praktiškai ieško darbo kur tik pakliūva ir neišnaudoja savo galimybių, tokioje kryptingoje ir labai jautrioje srityje – bendruomeniškoje veikloje.
- Pone Laurinkau, paminėjote užsienio patirtį, jūs taip pat esate ambasadorius susipažinęs su daugelio šalių patirtimi, kiek jums tas platus požiūrio spektras, patirtis, padeda ir padės spręsti vietines, mažąsias savivaldos problemas?
- Nėra jos tokios mažos. Sakykime, sostinė labai akcentuoja savo svarbą ir sostinėse ypatingas dėmesys yra įvairiems gyvenimo aspektams.
Pirmo aspekto nereikia pamiršti savo miesto svarbos. Čia galbūt kartais atsiduria paraštėse, šita tema, bet nereikia nuvertinti savo miesto iki eilinio miesto.
Nors tai nėra įžeidimas kitiems miestams, bet vis tiek, sostinė yra sostinė, ji yra ir kultūrinis ir politinis centras visose pasaulio valstybėse. Ir dėmesys būna ypatingas. Aš, pavyzdžiui, būčiau už ir sieksiu, kad vis dėl to būtų priimtas miesto įstatymas.
Kuris apibrėžia labiau jo ir savarankiškumo ir jo reikšmės, sakykime, statusą. Ir tai nėra jokiu būdu, sakykime, paniekinimas kitų miestų ar panašiai, bet jis tam tikrą akcentą turi turėti.
Pirma – miestas, jeigu dar kalbėti tokiame strateginiame lygmenyje, tai miestas savaime be konkurencijos nesivysto. Kaip ir visur, visose gyvenimo srityse. Manau, mūsų konkurencija aplinkui yra aiški, tai - Ryga, o aš manau netrukus musų konkurentas bus Minskas!
Turėkime omeny, kad aplinkui gyvendami, mes turime didelius galingus miestus.
Vilniaus ateitis
- Tai gali Vilnius tapti regiono centru?
- Aš čia daug buvo šaipomasi iš tokios minties ir visa kita, paskutiniu metu. O aš manau, kad turi, gali ir privalo būti regiono centru! Tai yra labai puiki siekiamybė. Praktiškai, ką tai reiškia?
Praktiškai tai reiškia paprastą dalyką: kuo daugiau Vilniuje bus tarptautinių konferencijų, jei čia prieš kelis metus padavinės paraiškas užsisakyti konferencijas, tuo didesnė, tuo efektyvesnė ir tuo plačiau bus vystoma infrastruktūra ir įvairūs kiti dalykai.
Kitaip sakant, tai yra nepaprastai reikšmingas dalykas ir praktine prasme.
- Pone Laurinkau, o kada tampama vilniečiu?
- Tikriausiai čia tinka žodis patriotas. Šiaip aš esu Vilniaus patriotas. Čia gyvenu keturiasdešimt penkerius s metus. Atvažiavau moksleivis čia, ir, praktiškai, nuo to laiko aš Vilnių pažįstu iki užkaborių.
Ir visais politinio ir socialinio gyvenimo jo etapais. Pažįstu ir stoties gyvenimą, ir centro gyvenimą, ir visus kitus Vilnius gyvenimo aspektus labai ir labai gerai. Kitaip sakant, esu jį ir išvaikščiojęs ir išbuvęs, kur tiktai įmanoma.
- Kodėl vilniečiai turėtų didžiuotis savo miestu?
- Ne vien dėl tos, sakykime, vos ne mitologinės praeities. Šiaip, tai buvo taiklus pavadinimas, labai poetiškas ir gražus - „Šiaurės Atėnai“. Na, kažkaip jis ir netgi įsiminė, ir kaip tai ir pasidarė tokia vos ne emblema...
Iš tikrųjų ,Vilnius čia yra kultūrų sankryža, neperkeltine prasme. Čia ir susidūrę kultūros, čia vyko įvairios ir dramos ir čia formavosi, galų gale, ir unikali, ir Europos atžvilgiu - viena unikaliausių, nesakau, kad kitur to nėra, bet labai unikali tolerancijos situacija.
Tolerancija yra mūsų kultūros savastis. Nes ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė garsėjo būtent tolerancija, ir Vilnius yra būtent vienas iš tų taškų, kur susikryžiavusios kultūros demonstravo pakantumą viena kitai ir tai yra labai labai gerbtinas ir godotinas dalykas visų, ne tik vilniečių, bet jis yra jau kaip ir regione labai svarbus.
Na, o visa kita, žinoma, šitiek išlaikyto kultūrinio paveldo, na, argi taip jau aplinkui taip daug ko yra. Bet reikia nepamiršti, pavyzdžiui – Ryga, vis dėl to daug dėmesio skyrė savo kultūriniam paveldui ir konkurencija yra didelė ir reikia stengtis. Ir aš pasakyčiau, Ryga mus aplenkė...
