Lietuvos gyventojų genocidu kaltintam Petrui Raslanui Šiaulių apygardos teismas dar 2001 metų balandžio 5-osios nuosprendžiu už akių yra paskyręs laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, bet mūsų šalies teisėsaugai nepavyko užtikrinti jos vykdymo.
Tad P. Raslanui turėjusi atitekti Lukiškių kalėjimo nuteistųjų iki gyvos galvos korpuse esanti kamera jau niekuomet nepriglaus kadaise LTSR nusipelniusio teisininko vardu, 4 ordinais ir 31 medaliu besididžiavusio KGB veterano. Jeigu Rusijos Federacijos pilietybę turintis ir pamaskvėje esančiame Balašichos mieste įsikūręs P. Raslanas dar tebegyvas, tai šių metų kovo pabaigoje jam suėjo jau 95 metai. Iš Lietuvos šis atsargos pulkininkas išvyko dar prieš 1992 metų balandį, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ir paspartėjus Rainių miškelio tragedijos tyrimui buvo nuspręsta P. Raslanui pateikti kaltinimus.
Bėgdami nuo fronto, surengė skerdynes
Vos prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 1941 metų birželio 24-osios rytą į Telšių kalėjimą skubiai atvyko sovietų saugumo organo NKVD Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, kurį lydėjo Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Skubiai sudaryta komisija, į kurią įėjo ir keli kiti sovietiniai pareigūnai, peržiūrėjo kalėjime buvusių nuteistųjų bylas ir atrinko pasmerktuosius. Komisijos nariai kiekvieno atrinktojo dar klausinėjo, ar šis prisipažįsta esąs kaltas, tačiau nepriklausomai nuo atsakymo suimtieji buvo surišami ir metami į kalėjimo kieme sustatytus sunkvežimius.
Taigi 76 Telšių kalėjime kalėję politiniai kaliniai buvo 4 sunkvežimiais atgabenti į Rainių miškelį, kur jau iš anksto buvo iškastos 4 duobės. Sovietinės kariuomenės 8-osios armijos karių grupė, NKVD kariškiai ir kalėjimo prižiūrėtojai čia surengė tikras skerdynes. Prieš nužudant pasmerktieji buvo žiauriai kankinami – jiems gyviems buvo lupama oda, pjaustomi liežuviai ir lytiniai organai, laužomi kaulai ir traiškomos galvos. Kai kuriems kaliniams nupjaustė ausis, nosis, išbadė akis, o į kaukoles prikalinėjo vinių.
Užkasę aukas ir paskubomis užmaskavę savo piktadarysčių pėdsakus, žudynių organizatoriai ir vykdytojai pasitraukė į Rusiją.
Masinę kapavietę tik birželio 29 dieną atsitiktinai aptiko atsarginių detalių savo automobiliui ieškojęs vietinis ugniagesys. Kūnus iškasus ir suguldžius į eiles, atpažinti pavyko tik 27 nužudytuosius, nes beveik visi buvo žiauriai sudarkyti. Tik vienuolikoje iš 76 iškastų lavonų buvo rasta šautinių žaizdų.
Ilga ir sėkminga karjera
Sovietų valdžia Rainių žudynes visuomet neigė. 1942 metais virš Žemaitijos rajonų iš anapus fronto linijos atskridę sovietiniai lėktuvai barstė lapelius, kuriuose buvo rašoma, esą Rainių miškelyje skerdynes surengę vokiečių fašistai.
Vėliau apie šią tragediją nebuvo užsimenama per visą sovietmetį. „Mažosios Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ trečiajame tome Rainiai minimi tik kaip pagalbinė kolūkio „Lenino keliu“ gyvenvietė, esanti prie kelio į Varnius. Dar minima, kad Rainiuose yra hitlerininkų aukų kapinės, kurios palaidota apie 840 žmonių.
Į Rusiją pasitraukęs vienas iš žudynių organizatorių – D. Rocius – žuvo dar 1943 metais.
Na o Petro Raslano karjera klostėsi sėkmingai. Nuo 1942 metų jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje. Į Lietuvą 1944 metų rugpjūčio mėnesį sugrįžo jau paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju. 1946–1950 metais P. Raslanas dirbo centriniame to paties sovietų saugumo MGB aparate, o nuo 1951 metų užėmė 2-N valdybos skyriaus viršininko pareigas. Po to ilgus metus ėjo įvairias vadovaujančias pareigas KGB sistemoje Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje.
Įsisiūbavus Sąjūdžio akcijoms, P. Raslanas buvo apklaustas 1988 metų spalio pabaigoje, paskui dar du kartus. Tuomet jau 78 metus turėjęs KGB veteranas tvirtino, esą jokių žudynių neorganizavęs.
Žudikas, kuris niekada nesislapstė
P. Raslanas dar 1991 metų vasarą išvyko gyventi į Rusiją visiškai nesislapstydamas. Prieš tai oficialiai išsiskyrė su antrąja žmona Silvija, sutvarkė savo turtinius reikalus, išsiregistravo iš buto Vilniuje, net nurodė, jog išvyksta nuolatinai gyventi į Rusiją. Galop vieną pavakarę sėdo į traukinį ir paliko tuo metu jau visiškai savo sienas kontroliavusią Lietuvą.
Tuo metu Rainių miškelio žudynių tyrimas tardymo grupės vadovo nutarimu jau nuo 1990 metų balandžio mėnesio buvo sustabdytas… nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens.
Po 2 metų jau kitas ypatingai svarbių bylų tardytojas bylos nagrinėjimą atnaujino ir nutarė P. Raslaną suimti, tačiau šis jau buvo nebe Lietuvos jurisdikcijos veikimo zonoje.
Nuo 1998 metų rugpjūčio mūsų šalies teisėsauga kelis kartus prašė išduoti įtariamąjį, bet iš atitinkamų Rusijos organų gaudavo tik neigiamus atsakymus arba atsakymų nebūdavo iš viso.
Pametė kaltinamąją išvadą?
Pagrindiniam įtariamajam tapus nebepasiekiamam mūsų valstybės jurisdikcijai, Rainių žudynių bylos tyrimas užtruko ir Šiaulių apygardos teismui ji buvo perduota tik 1999 metų sausio mėnesį. Dar porą metų teisėsaugininkai bandė įteikti kaltinamajam kaltinamąją išvadą, tačiau gavo atsakymą, kad P. Raslanas atsisako ją priimti ir atvykti į teismą.
Teisingumo ministerijos Personalo ir komunikacijos departamento Viešųjų ryšių skyriaus vadovė „Akistatai“ patvirtino, kad susirašinėjimas dėl dokumentų įteikimo vyko intensyviai. Tiesa, 2004 metais Rusijos teisingumo ministerija informavo, kad 2000 metų Šiaulių apygardos teismo teisinės pagalbos prašymo dėl kaltinimo išvadų įteikimo P. Raslanui dokumentus rusų teisėsaugininkai... buvo pametę.
Nebeprašė ekstradicijos?
Pagal Lietuvos įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ P. Raslanas buvo teisiamas už akių. Teismo procesas prasidėjo 2001 metų kovo mėnesį. Kaltinamajam atstovavo teismo paskirtas gynėjas Vytautas Juozelaitis. Advokatas savo ginamojo nebuvo nei matęs, nei su juo kalbėjęs. Teismo užkulisiuose tuomet sklido kalbos, esą P. Raslanas labai sergąs ir sunkiai suvokiąs aplinką. Gynybos pasirinkta pozicija, jog P. Raslanas tebuvo sovietų armijos vadų įsakymų vykdytojas, tad esą teisti reikėtų anuos nusikaltėlius, sukėlė teismo salėje susirinkusių Rainių miškelio kankinių giminaičių šurmulį.
Balandžio 5 dieną buvo paskelbtas nuosprendis – Rainių budeliui P. Raslanui už akių buvo paskirta bausmė iki gyvos galvos.
Vis dėlto, Teisingumo ministerijos duomenimis, Šiaulių apygardos teismas nepateikė prašymo kreiptis į Rusijos teisingumo ministeriją dėl Rusijos piliečio P. Raslano ekstradicijos. Todėl toks prašymas ir nebuvo nusiųstas.
Paprasčiausiai 2001 metų balandžio 14 dieną Lietuvos teisingumo ministerija persiuntė Rusijos teisingumo ministerijos žiniai Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistas Petras Raslanas. Atsakymo, kad Rusijos Federacija gavo nuosprendį, byloje nėra, tačiau pagal bendradarbiavimo praktiką jokio raštiško atsakymo tokiais atvejais ir nesitikima.
Savo ruožtu Šiaulių apygardos teismo atstovas informavo, kad pagal tuomet galiojusią tvarką nuosprendžių vykdymą kontroliavo ir vykdė Teisingumo ministerija. Atrodo, kad nuteistojo P. Raslano ekstradicijos taip ir nebuvo prašyta.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai tikina, kad šiaip jau rusų teisėsaugininkai su jais bendradarbiauja ganėtinai geranoriškai. Kasmet kaimynai pagal tarptautinius orderius sugrąžina per šimtą Rusijoje pasislėpusių už kriminalinius nusikaltimus Lietuvoje nuteistų asmenų, tarp kurių – ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos piliečiai.
Tad galima abejoti, ar mūsų teisėsauga padarė viską, kad P. Raslanui skirta kamera Lukiškių kalėjime neliktų tuščia.
Remigijus RAINYS
