Ketvirtadienį, kalbėdamas su Baltarusijos kariuomenės karo vadais jis leido suprasti, kad šalies valdžia vertina galimą agresiją iš rytų, ir siekdama išsaugoti nepriklausomybę galėtų bendradarbiauti net ir su NATO.
A. Lukašenka atvirai nepasakė, kad baiminasi Rusijos hibridinio karo ukrainietišku scenarijumi, tačiau kalbėjo apie „būtinybę konstruoti kariuomenę pagal dabartines sąlygas“, o kalbėdamas apie galimą bendradarbiavimą su NATO – „mes turime daug bendrų klausimų, kurių sprendimas pilnai atitinka Baltarusijos interesus“.
„Svarbiausia, kad mes sugebėtume pritaikyti mūsų karines pajėgas, pirmiausiai armiją, reagavimui šį tokią situaciją, kuri, neduok dieve, įvyktų rytoj, poryt. Sąlygos keičiasi, nors ir ne kardinaliai, tačiau mes matome, kas vyksta taip vadinamų karinių veiksmų teatre dėl vykstančių konfliktų, jų užtenka. Mes juos tiriame, neabejotinai, negalime į juos nereaguoti, žinant situaciją“, – kalbėjo A. Lukašenka.
Panašūs pasisakymai iš Baltarusijos lyderio lūpų jau skambėjo, tačiau, kaip teigiama gazeta.ru, nustebino kitas jo pareiškimas.
Anksčiau A. Lukašenka NATO vadino „monstru, prišliaužusiu prie pat Baltarusijos sienos“, tačiau dabar jis pareiškė, kad Minskas yra „atviras konstruktyviam dialogui su Aljansu“.
„Kaip suvereni valstybė mes esame atviri, taip pat ir konstruktyviam bendravimui su NATO vadovaujantis pariteto ir skaidrumo principais. Mes turime daug bendrų klausimų, kurių sprendimas pilnai atitinka Baltarusijos interesus“, – susirinkusiesiems karo vadams aiškino šalies vadovas.
Aišku, nepamiršo jis ir reveranso į Rusijos pusę: „Mes, be abejo, norėtume ir toliau remtis į broliškosios Rusijos galią dėl aiškių Baltarusijos suvereniteto ir nepriklausomybės interesų.“
„Aiškinti čia nėra ką. Jis visą laiką tai kalba: atviras dialogui visiems“, – teigia baltarusių politologas A. Feduta. Pastaruoju metu A. Lukašenka primena: prekybos mastai su ES Baltarusijoje didesni, negu su Rusija, šalis vykdo „daugiavektorinę“ išorinę politiką ir, netgi būdami Eurazijos sąjungoje, oficialiai Minskas neplanuoja apriboti kontaktų su Briuseliu ir Vašingtonu.
„Toks A. Lukašenkos pareiškimas rodo visų pirma tai, kad jis nėra įsitikinęs savo paties kariuomene. Ir jam nieko nelieka, kaip tik pradėti bendradarbiavimą su Europa. Net jeigu jis jos ir bijo, – gazeta.ru komentavo baltarusių politikas, kandidatas į Baltarusijos prezidentus 2006-aisias Aleksandras Milinkevičius. – Todėl kad A. Lukašenka supranta: dabar pavojus jam kyla ne iš Briuselio ar Berlyno, o iš Maskvos. Nors tiesiogiai jis to pasakyti negali. Tačiau nėra paslaptis, kad mes ir anksčiau vykdėm bendradarbiavimą su NATO, o dabar jį reikia dar labiau stiprinti“.
Pasak Europos universiteto Sankt Peterburge profesoriaus Grigorijaus Golosovo, dėl sugriuvusių Rusijos ir Ukrainos santykių pastaraisiais metais A. Lukašenka „liko nugalėtoju“: sugebėjo ženkliai pagerinti santykius su Vakarais, apie ką liudija Angelos Merkel ir François Hollande’o vizitas į Minską.
„A. Lukašenka virto tarpininku tarp Vakarų ir atstumtosios Rusijos. Aišku, jis įgavo daugiau laisvės, negu turėjo, ir Kremlius nieko čia negali padaryti“, – teigė politologas.
Anot jo, paskutiniai Baltarusių prezidento pareiškimai – tai troškimas įtvirtinti naują statusą, pažymėti: „Baltarusijos vieta naujame pasaulyje taip pat nauja, o tai galima parodyti nurodant, kad jis turi daugiau laisvės pasirenkant sąjungininkus.
