Ši istorinė ginklų kontrolės sutartis buvo sudaryta laikais, kai Sovietų Sąjunga turėjo bauginamą karinį pranašumą Europoje. Varšuvos sutarties bloko puolimas Jungtinėms Valstijoms būtų pateikęs nykų pasirinkimą: susitaikyti su pralaimėjimu arba panaudoti branduolinius ginklus. Būtent tai 9-ame dešimtmetyje nulėmė sprendimą dislokuoti vidutinio nuotolio sparnuotąsias ir „Pershing“ raketas Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Vokietijoje ir kitų sąjungininkių teritorijose.
Vadovaujant Michailui Gorbačiovui Sovietų Sąjunga pasitraukė iš ginklavimosi varžybų ir 1987 metais pasirašė INF sutartį. Abi pusės sunaikino daugiau kaip 2 600 labai lengvai paleidžiamų raketų. Rezultatas – kad mes visi tapome saugesni.
Šis pasaulis pasikeitė. Dabar Kinija yra vienintelė rimta Jungtinių Valstijų priešininkė. Rusija gali kelti grėsmę atskiroms Europos šalims – ypač toms, į kurias ji gali įsiveržti, pavyzdžiui, Ukrainai. Ji padėjo vykdyti skerdynes Sirijos režimui, bet negali lygiuotis su vieninga NATO.
Rusija gynybai išleidžia tik šiek tiek daugiau nei Britanija (ir tik dešimtadalį sumos, žeriamos JAV kariuomenei). Aišku, maži atlyginimai ir pigios investicijos į žemę ir išteklius lemia, kad Rusija už tą pačią sumą padaro daugiau. Vis dėlto dėmesį atkreipiančios kosmoso amžiaus hipergarsinės raketos, branduolinės torpedos ir kiti ginklai, apie kuriuos itin išdidžiai paskelbė Vladimiras Putinas, yra skirti skatinti pasididžiavimą ir pasipuikuoti, o ne kovoti per tikrus karus. Jie egzistuoja, kad užtikrintų rusus, jog jų šalis tebėra supervalstybė, nepaisant stagnuojančios, žaliavų eksportu pagrįstos ekonomikos, apgailėtinos infrastruktūros, nustekentų viešųjų paslaugų ir mažėjančio gyventojų skaičiaus.
Akivaizdžiai pati veiksmingiausia Kremliaus užsienio politikos taktika – kurstyti nesantaiką tarp Vakarų šalių ir jų viduje. Mūsų pačių veiksmai palengvina šias pastangas. Prezidento G. W. Busho administracija įtraukė sąjungininkes Europoje į pragaištingą karą Irake. B. Obamos administracija paaukojo savo interesus, naiviai siekdama santykių su Rusija „perkrovimo“. Donaldas Trumpas galvoja, jog aljansai – tik bailiams, ir mieliau renkasi bičiuliautis su diktatoriais.
Dauguma europiečių savo ruožtu šykšti išlaidų gynybai ir atsainiai ignoruoja amerikiečių susirūpinimą dėl jų verslo ryšių su Kinija, Iranu ir Rusija.
Amerikiečių požiūriu, priežasčių atsisakyti INF sutarties – apstu. Rusija nuo 2008 metų plėtojo naują nuo žemės paleidžiamą sparnuotąją raketą 9M729 (SSC-8 pagal NATO klasifikaciją), pažeisdama sutarties taisykles. Šnipai skambino pavojaus varpais, bet Obamos administracija, kaip ir reikėjo tikėtis, ne vienus metus vengė viešai konfrontuoti su Kremliumi. Trumpo Baltieji rūmai mielai to ėmėsi – visų pirma dėl to, kad jie nori patys pasigaminti nuo žemės paleidžiamų vidutinio nuotolio raketų, tik dislokuoti jas ne Europoje, o Azijoje, kur šie ginklai galėtų padėti atgrasyti didėjantį Kinijos dominavimą regione.
Rusijai INF sutartis irgi jau įkyrėjusi. Kadangi jos lėktuvai ir laivai išklerę, nuo žemės paleidžiamos raketos atrodo ypač patrauklios, o draudimas jų turėti – neparankus. Ši sutartis nesugebėjo apsaugoti nuo JAV balistinių raketų technologijų dislokavimo Lenkijoje ir Rumunijoje. Šios sistemos daro mažą poveikį Rusijos branduoliniam potencialui (jos nukreiptos prieš būsimą Irano grėsmę). Tačiau Kremliui jos nepatinka, nes jis iš principo nusistatęs prieš bet kokios modernios Vakarų ginkluotės laikymą jo buvusioje imperijoje.
Lengvabūdiškas INF sutarties atsisakymas gali paskelbti naujas trišales ginklavimosi varžybas tarp JAV, Rusijos ir Kinijos, įskaitant didesnius strateginius ginklus – tarpžemynines balistines raketas, sudarančias branduolinio atgrasymo pagrindą. Paskutinysis senojo ginklų kontrolės režimo šulas yra naujoji START sutartis, bet ji galios tik iki 2021 metų.
Trumpo administracija neatrodo linkusi ją atnaujinti. Nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas, regis, laiko bet kokias tarptautines sutartis silpnumo ženklu. Vis dėlto pagal keistą branduolinio atgrasymo logiką vienos pusės triuškinamas pranašumas karo tikimybę gali padidinti, o ne sumažinti. Silpnesnės šalys pradeda nerimauti galinčios tapti niokojamo „pirmojo smūgio“ aukomis. Pirštai slenka arčiau paleidimo mygtuko, o apokalipsinio karo, galinčio kilti dėl atsitiktinumo arba nesusipratimo, pavojus didėja.
Mums vos ne vos pavyko išvengti šių branduolinių košmarų per ankstesnį šaltąjį karą. Kitą kartą mums gali mažiau pasisekti.
Nebelikus INF sutarties mes Europoje liekame ypatingai pažeidžiami. Rusija jau yra dislokavusi branduolinius užtaisus galinčių nešti mažo nuotolio raketų, pajėgių smogti Berlynui. Dabar Putino režimas gali sukurti daugiau naujų ginklų, negalinčių pasiekti Jungtinių Valstijų, bet keliančių tiesioginį pavojų didžiajai daliai Europos.
Ši grėsmė veikiausiai tik kels šiurpulį mūsų nugarose, o ne privers jas įsitempti. Šiaip ar taip, didžiojoje Europos dalyje visuomenės nuomonė yra nukreipta prieš branduolinius ginklus ir Ameriką. Bet koks JAV bandymas dislokuoti naujų branduolinių raketų, siekiant atremti rusiškąsias, rizikuoja atnaujinti apgailėtinus 9-ojo dešimtmečio skaldančius ginčus. JAV panieka europiečių pacifizmui tik dar labiau padidės. Tuo pačiu padidės ir europiečių nepasitikėjimas beatodairiškus amerikiečių militarizmu. Atotrūkis tarp nerūpestingos „senosios Europos“ ir nervingų paribio valstybių rytuose padidės. Kas nutiks, jeigu Lenkija pasakys norinti JAV branduolinių ginklų savo teritorijoje, o Vokietija paprieštaraus?
Šio paralyžiuojančio ginčo galime išvengti. Rusijos naujosios raketos nepakeis karinės pusiausvyros Europoje. Geresnės jutiklių ir žvalgymo technologijos mums atskleidžia, ką Rusija nusiteikusi su jomis daryti. Galime pasinaudoti NATO pranašumu ore ir jūroje, užuot stengęsi prilygti rusams pagal antžeminių raketų skaičių. Turėtume kamšyti kariuomenių spragas, kur to labiausiai reikia – tai yra, šalinti infrastruktūros silpnąsias vietas ir biurokratines kliūtis, dėl kurių ginkluotųjų pajėgų perkėlimas Europoje gali trukti savaites.
Rusijos tikrasis pranašumas yra jos nekarinis arsenalas: kibernetinės atakos, dezinformacija, purvini pinigai, prekyba įtaka, spaudimas naudojantis energijos ištekliais, ardomoji veikla ir pastangos žaisti žaidimą „skaldyk ir valdyk“. Ginčai dėl branduolinių ginklų gali būt pražūtingesni mūsų saugumui negu patys ginklai.
