Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu liepos 24-ąją pasakė tendencingą kalbą ir išplūdo Švediją bei Suomiją dėl jų esą provokuojančios ir agresyvios gynybos politikos. Jis pareiškė, kad šios dvi NATO nepriklausančios šalys gegužę pasirašė sutartį, numatančią jų visokeriopą dalyvavimą Aljanso pratybose ir potencialią integraciją į jo vadovavimo struktūrą. Pasak jo, NATO mainais įgijo teisę nevaržomai naudotis Švedijos ir Suomijos oro erdve bei teritoriniais vandenimis. Jis taip pat skundėsi, kad Suomija (ir keturios kitos Europos šalys), spaudžiamos JAV, įsileido karines kibernetines operacijas rengiančius centrus.
Iš tikrųjų šie dalykai yra ne Rusijos reikalas. Be to, pasirodo, kad jie nėra tiesa. Helsinkio kompetencijos centras užsiima kova su mišriomis grėsmėmis; kibernetinė gynyba yra NATO centro kaimyninėje Estijoje sritis. Taip pat nėra kokios nors Švedijos ir Suomijos gynybos sutarties su NATO. Abiejų šių šalių ir JAV gegužę pasirašytas dokumentas tėra „Gynybos bendradarbiavimo ketinimų pareiškimas“. Kiti teiginiai irgi yra klaidinantys.
Vis dėlto svarbiausia – ne tai, kad ponui Šoigu reikia pasitikrinti faktus. Esmė, kad Rusija skundžiasi dėl problemos, kurią sukūrė ji pati. Kremlius paveldėjo geopolitinius taikos dividendus Šiaurės Europoje. Švedija ir Suomija nuo 1991 metų smarkiai sumažino išlaidas gynybai. NATO buvo laikoma atgyvena. Palaikymas stojimui į Aljansą buvo minimalus.
Visa tai pasikeitė. Dabar Suomija ir Švedija didina gynybos išlaidas. Švedija šiemet susigrąžino privalomąją karinę tarnybą, o Suomija niekada jos nebuvo panaikinusi. Abi šalys užmezgė kaip niekad glaudžius santykius su NATO ir dvišalius – su Jungtinėmis Valstijomis. Visuomenės nuomonė smarkiai pakito. Dabar Rusija laikoma keliančia grėsmę saugumui.
Ir visa tai nėra sumanaus ginklų gamintojo lobizmo rezultatas. Taip nutiko dėl Rusijos elgesio su savo kaimynėmis. Kabinėjimasis prie Baltijos šalių, Kremliaus laikomų atskilusiomis provincijomis, o ne tikromis valstybėmis, prastai vertinamas Šiaurės šalyse, suvokiančiose, kad jų saugumas prasideda prie Baltijos šalių ir Rusijos sienos. Krymo aneksija, pribloškiantis tarptautinės teisės pažeidimas, apstulbino įstatymų besilaikančius šiaurės europiečius. Iš anksto neskelbtos karinės pratybos, naujų ginkluotės sistemų dislokavimas, triukai su povandeniniais laivais ir imituojamos aviacijos atakos tampė nervus ir didino įtampą.
Pareiškimai, panašūs į išsakytus pono Šoigu, tik suintensyvint bendradarbiavimą gynybos srityje tiek regiono lygmeniu, tiek su jam nepriklausančiomis valstybėmis. Klausimas, kaip tai padaryti kuo veiksmingiausiai.
Kol kas pažanga buvo lėta. Menkai žinomas NORDEFCO** projektas apima visas penkias Šiaurės šalis (Daniją, Suomiją, Islandiją, Norvegiją ir Švediją), bet atrodo mažai įtikinamas (atrodo, kad jo tinklalapis nuo gegužės nebuvo atnaujintas).
Viena iš priežasčių – kad pasitikėjimas stulbinamai menkas. Ar koks nors rimtesnis susitarimas žlugtų, kai juo reikėtų pasinaudoti? Galbūt jis įtrauktų kokią nors šalį į kitų karą prieš jos valią? Per Antrąjį pasaulinį karą Šiaurės šalys buvo susiskaldžiusios (Švedija liko neutrali, Suomija kovojo su sovietais, Norvegija priešinosi vokiečių okupacijai, Danija kapituliavo); šie prisiminimai tebėra gyvi. Didžiosios sąjungininkės, pavyzdžiui, Didžioji Britanija ir JAV, šioje srityje galėtų pagelbėti.
Tačiau idealiam sprendiniui – visavertei NATO narystei – reikėtų tinkamai pasirinkti laiką. Jeigu Švedija įstotų viena, Suomija liktų pažeidžiama. Kad abi šalys pateiktų prašymus įstoti ir prisijungtų vienu metu, reikėtų atsargios diplomatijos, taip pat plieninių nervų atsilaikyti prieš neišvengiamą Rusijos reakciją. Vis dėlto kai tokie politikai kaip ponas Šoigu vadina kaimyninių šalių saugumą grėsme, randasi daugiau paskatų jį stiprinti. Rusijai šie rezultatai gali nepatikti, bet kaltinti ji turėtų save pačią.
______
* „Šis žvėris labai nirtus. Kai jį puolam, jis ginasi.“ (pranc.)
** Šiaurės šalių praktinis karinis bendradarbiavimas
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
