Penktadienį iš Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos atsistatydino jos narys žurnalistas Romas Sakadolskis. Pasitraukė žmogus, kuriam žurnalistine patirtimi ir profesinėmis kvalifikacijomis nei taryboje, nei visame LRT panašaus nėra.
Dar tik prieš metus Romas žadėjo kovoti dėl „žodžio laisvės“ LRT, o šiandien jau matome kuo ta kova pasibaigė. Tiesa sakant, kitko vargu ar galima buvo laukti. R. Sakadolskis akivaizdžiai stokoja kovinės patirties veikti prieš tokius žurnalistikos „fakyrus“, kurie profesinę reputaciją ir visuomeninį renomė pelno ne tiek studijose, kiek „skydinėse“ ar baruose.
„Lietuvos žinių“ straipsnis apšviečia, be abejo, pasigailėjimo vertą LRT veikėjų socialinę brandą, tačiau svarbiausio dalyko vis dėlto nepasako. Šita prasme R. Valatka teisus: kiek ir kur gerti sprendžia kiekvienas individualiai, savaime suprantama, pasitikdamas ir visas pasekmes, išplaukiančias iš tokio „pasirinkimo“.
Tačiau pastarojo įvykio esmė ir visuomeninė reikšmė ne čia: linko A. Siaurusevičiui ir R. Miliūtei kojos išėjus iš baro, ar ne. Kai kurie skaitytojai net ir nesuprato kodėl laikraštis apie tai apskritai rašo?
Šio pigaus vodevilio esmė ta, įtakingiausi LRT atstovai – gen. direktorius, politinių laidų vedėja ir įtakingas tarybos narys bei didelio dienraščio politikos apžvalgininkas – leido sau viešoje vietoje, nevaržydami savęs, „vaišintis“ su buvusiu ministru pirmininku ir vienu iš politinės opozicijos lyderių. Tai tiesioginis interesų konfliktas, kompromituojantis ir politiką, ir žurnalistus. Ir nesvarbu ar tas politikas būtų iš pozicijos, ar iš opozicijos.
Dešimtmetį dirbau „Laisvosios Europos“ radijo korespondentu Lietuvoje. Šio radijo profesionalių žurnalistikos standartų kodeksas draudė ne tik „vaišintis“, bet netgi priimti kvietimą drauge pietauti su verslininku ar politiku, jeigu rengeisi iš jo imti interviu. Kaip gali nešališkai rašyti po to, kai pirmiausiai esi „gardžiai ir sočiai“ privaišinamas?
LRT žurnalistų epizodas bare su veikiančiu politiku liudija pirmiausiai žemą profesinę kvalifikaciją ir socialinį infantilumą. Ką dabar veikti studijoje R. Miliūtei? Juk net ir geriausi jos norai – kurti laidas sąžiningai – bus nebeatsiejami nuo įtarimų, kad tų laidų „režisierius“ yra ponas G. Kirkilas. Juolab, kad šią akistatą savo autoritetu sutvirtino dar ir generalinis direktorius. O jo autoritetas, kaip žinia, vertas dėmesio: dar ir nebūdamas generaliniu, jis jau tada gebėjo išsikviesti pas save „ant kilimo“ G. Kirkilą, ėjusį tąsyk ministro pirmininko pareigas, ir šis jautėsi įvertintas.
Bet čia – ne apie tai, apie R. Sakadolskio atsistatydinimą. Įdomiausia, kad tie atsistatydinimai niekam nerūpi. O tų atsistatydinimų istorija jau „barzdota“. Man pačiam, išdirbus LRT taryboje 3,5 metų, teko pasitraukti 2003-aisiais. Po to atsistatydino a.a. Jurga Ivanauskaitė. Dar vėliau – Diana Viltytė, Valentinas Milaknis (jis pasitraukė iš LRT tarybos pirmininko pozicijos), dabar – Romas Sakadolskis. Turi būti priežastis kodėl žmonės negali čia dirbti?
Mano atveju, pavyzdžiui, Seimas, kuris 2000-aisias metais buvo išrinkęs ir delegavęs mane į LRT tarybą, net nepasidomėjo kodėl aš tokį žingsnį žengiau. Kiek teko girdėti, panašiai buvo ir kitiems iš LRT tarybos pasitraukusiems nariams, nesvarbu kas juos buvo į tą instituciją buvo delegavę.
O vis dėlto manyčiau, kad ta buvusių ir pasitraukiusių tarybos narių patirtis galėtų būti pravarti ir jie turėtų daug ką pasakyti apie šią instituciją bei jos negalios priežastis, jeigu tik atsirastų šioje valstybėje žmonių, suinteresuotų ne tik visuomeninio transliuotojo reputacija, bet ir plačiosios visuomenės reikmėmis, jos socialine derme, pilietine branda.
Kiek dar reikės atsistatydinimų, kad Seimas, Prezidentūra ir kitos LRT tarybą formuojančios visuomeninės organizacijos atsitokėtų ir imtųsi visuomeninio transliuotojo problemų iš esmės? Juk šią įstaigą apnikusios negandos – sisteminės, reikalingos ir sisteminių sprendimų.
2003 m. lapkričio 13 d. savo atsistatydinimo pareiškime LRT tarybos pirmininkui rašiau: „Yra daug priežasčių, lėmusių šį mano apsisprendimą. Mano pastangos kreipti LRT tarybos darbą esminių klausimų sprendimo, o ne antraeilių dalykų nepabaigiamo svarstinėjimo linkme, nesusilaukė tinkamo atgarsio. Trejų su puse metų darbo patirtis LRT taryboje, manau, yra pakankamas laikas pasidaryti atitinkamoms išvadoms: tiek visuomenininko transliuotojo laidų kokybė, tiek populiarumo reitingai nepaliaujamai krinta, nepriklausomai nuo generalinių direktorių kaitos.
Dar blogiau yra tai, kad įstaigą palieka gabūs, išradingi, kūrybines biografijas ir savarankišką pilietinę poziciją turinys žmonės, o juos keičia neretai savimi labai pasitikintys, tačiau nepakankamo kultūrinio akiračio, miglotai visuomeninio transliuotojo misiją suvokiantys, profesinės atsakomybės ir kultūrinio integralumo stokojantys šou verslo atstovai. Šiandien jie vyrauja sprendimus priimančiose įstaigos valdymo grandyse. Nemanau, kad LRT taryba galėtų nejausti atsakomybės už tokius visuomeninio transliuotojo raiškos padarinius.
Kadrų politika yra sisteminė šios įstaigos klaida, kurią lemia LRT tarybos suformuotos vadovybės pasidavimas interesų grupių įtakoms. Būtent tai ir lemia, kad konkursai tiek LRT laidoms rengti, tiek įvairioms pareigoms įstaigoje užimti vyksta neprincipingai, nepakankamai skaidriai, be deramo atvirumo profesinei kompetencijai ir nešališkam pilietiniam įsipareigojimui.
Negaliu taikstytis su tuo, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pastaruoju metu vis labiau užsisklendžia nuo nacionalinio pobūdžio problemų adekvataus pristatymo bei jų analizės, vis labiau orientuojasi į komercines laidas, nesusijusias su visuomeninio transliuotojo misija.“
Praėjo beveik šešeri metai. Kas pasikeitė? Nebent tik tai, kad LRT tinklapyje atsirado skiltis „LRT misija“. Greta deklaracijų, nedaug bendra turinčių su praktine LRT raiška, be kita ko ten pastebima: „LRT vadovybė siekia aiškiai perteikti veiklos misiją bei vertybes savo darbuotojams, taip pat savo auditorijai ir Lietuvos visuomenei.“
Išraiškingiau perteikti „misijos ir vertybių“ turinį, kaip tai padarė LRT „generalitetas“ susitikime su politiku baro užstalėje, vargu bau, sakytų Ozolas, įmanoma.
