„Gyvenu tikrame košmare – kai tik turiu nors kiek pinigų, iškart suku į kazino. O kai visus pinigus ten palieku, mintys sukasi tik apie tai, kur vėl jų gauti lošimams. Galvoje – amžina raizgalynė: nuolat kuriu visokias lošimo strategijas. Taip praradau šeimą, namus, darbą – esu visiškas savo potraukio lošti vergas“, – tokia išpažintimi pagalbos į anoniminių lošėjų būstinę Vilniuje prieš kurį laiką kreipėsi jaunas vilnietis Mindaugas.
Niekas neskaičiuoja
Lietuvoje tokių mindaugų nėra tiek daug, kiek yra vergaujančiųjų alkoholiui ar narkotikams, todėl ir pati problema nedažnai aštrinama. Tačiau lošimai pragaru paverčia irgi tūkstančių žmonių gyvenimą. Psichiatrai patologinį potraukį azartiniams lošimams priskiria prie psichikos sutrikimų ir skelbia, kad tokie ligoniai – tai kančia ir jiems patiems, ir jų šeimoms.
Kiek iš viso žmonių Lietuvoje liguistai vergauja lošimams ir į lošimo namus ar kazino bei įvairius punktus kasdien keliauja kaip į savo įprastą tarnybą, galima tik spėlioti, nes jų niekas neskaičiuoja. Ir net negalėtų suskaičiuoti. Be to, lošėjai yra mažiau pastebimi nei alkoholikai ar narkomanai. Tokie ligoniai, luošinantys savo ir savo šeimų gyvenimą, dažniau net nepripažįsta nebegalintys atsispirti klastingai lošimų traukai.
Tiesa, dalis lošėjų, jau praradusių visus savo pinigus ir kitą turtą arba dar laiku suvokusių, kad tuoj tuoj viską praras, taip pat – atsidūrusių didžiulių skolų liūne, žengia pirmą žingsnį kovoje su savo priklausomybe – Lošimų priežiūros tarnybai (LPT) prie Lietuvos finansų ministerijos pateikia prašymą neįleisti jų į lošimo namus.
Šis eksperimentinis projektas buvo pradėtas dar 2004-ųjų liepą. Tais metais prašymus nebeįleisti jų į lošimo namus įteikė 11 atsikvošėjusių lošėjų, kitais metais – jau 68, 2006-aisiais ir 2007-aisiais – po 170, o paskui, Lietuvą ištikus ekonominei krizei, kasmet tokių lošėjų skaičius pradėjo augti iki 300–400–500 (daugiausia buvo 2011 metais – 578). Matyt, tikėtasi sėkmės nors lošimuose, bet juose buvo prarasti paskutinieji pinigai...
Iš kazino – raginimai
LPT duomenimis, per 10 metų (iki šių metų liepos 1-osios) į ją kreipėsi iš viso 3310 asmenų, panorusių sutramdyti savo liguistą aistrą lošimo namų darbuotojų budrumo dėka. Tiesa, kad pastarieji neretai nekreipia dėmesio į kažkur stalčiuose užmestus tuos lošėjų prašymus, po visą Lietuvą jiems išplatintus iš LPT, galėtų būti atskiro straipsnio tema, nes ne vienas toks lošėjas žurnalistams yra pasakojęs, jog darbuotojai ne tik vėl įleidžia juos į kazino, tyčia nieko nepaisydami, bet net ir SMS žinutes atsiunčia kviesdami pradingusį klientą grįžti. Verslas juk!
LPT atstovų teigimu, šiuo metu galiojantys teisės aktai jau nenumato galimybės priverstinai ar asmens sutikimu apriboti galimybę jam lankytis azartinių lošimų organizavimo vietose ir lošti, tačiau LPT nuolat ieško būdų, kaip būtų galima kuo daugiau apsaugoti lošėjus nuo neigiamų lošimo padarinių, liguisto potraukio lošti. Todėl tie pačių lošėjų prašymai ir toliau priimami bei perduodami toms lošimų įstaigoms, kurios yra pasirašiusios su LPT Susitarimą dėl savanoriško apsisprendimo nelošti užtikrinimo. LPT specialistai taip pat konsultuoja problemų dėl lošimų turinčius asmenis ir jų artimuosius, teikia informaciją telefonu ir elektroniniu paštu.
Azartiška aferistė
LPT, gaudama minėtus save stabdančių lošėjų prašymus, skaičiuoja tokius asmenis ir pagal lytį. Šie skaičiai rodo, kad lošimai sveiką protą iš moterų atima žymiai rečiau nei iš vyrų. Štai per 10 metų į LPT kreipėsi iš viso kiek per 3150 vyrų ir tik apie 150 moterų. Galima spėti, kad maždaug toks lošėjų lyties santykis išlieka ir tarp tų, kurie pagalbos į LPT nesikreipė, bet į lošimų salonus kasdien vaikšto kaip į darbą.
Viena tokių lošėjų – klaipėdietė Zita Š. (28 m.). Mažametį vaiką auginanti moteris taip vergavo savo aistrai lošti, kad pirmiausia lošimų salonuose palikdavo gautas motinystės išmokas. Lošimų aparatai prarydavo ir Zitai Š. jos sugyventinio duotus pinigus. Šis apie savo moters liguistą aistrą dar nebuvo suuodęs.
Galiausiai Zita Š. visiškai prarado sveiką nuovoką ir saiką – pradėjo tuštinti savo motinos, pas kurią apsigyveno, banko sąskaitą. Motina, irgi neįtardama apie dukters priklausomybę lošimams, neslėpė nuo jos savo internetinės bankininkystės slaptųjų duomenų. O niekur nedirbanti dukra pradėjo piktnaudžiauti – motinos vardu imti greitąsias paskolas. Pinigai buvo reikalingi lošimams.
Zita Š. įjunko į paskolas – naujas imdavo tam, kad padengtų ankstesniąsias, ir vis lošdavo.
Vėliau Zita Š. paskolas pradėjo slapta imti ir patiklios savo draugės internetinės bankininkystės pagalba. Maža to, dar ir lombarde įkeitė motinos auksinius papuošalus.
Sėkmė Zitą Š., ėmusią paskolas ir liguistai lankiusią lošimų salonus, lydėjo apie metus. O po to jos klastą „perkando“ ir draugė, ir mama. Tuo metu Zita Š. paskolų forma jau buvo gavusi net 41 600 litų.
Už tai, kad neteisėtai pasinaudojo kitų asmenų banko sąskaitomis ir kodais bei taip įgijo didelės vertės svetimą turtą, lošėja neseniai išgirdo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį – nuteistosios laisvė apribota metams ir 4 mėnesiams. Tiek laiko Zitai Š. nurodyta kuo daugiau laiko leisti namie, ypač – naktimis. Moteriai įsakyta ieškotis darbo, o ne lankytis lošimų salonuose.
Nuteistą lošėją prislėgė didžiulė skolų našta. Vien pinigų neatgavusios paskolų teikimo bendrovės jai pareiškė 32 000 litų ieškinį. Didžiausios skolos siekia 6000–7000 litų. Dar gerai, kad Zitos Š. motina teisme dukteriai jokių pretenzijų jau nereiškė.
Lydi nusikaltimai
Skaitytojai turbūt prisimena ir kitą moterį, dėl aistros lošimams patekusią į teisiamųjų suolą ir kartu įtraukusią dabar jau buvusią Seimo kanceliarijos kasininkę Reginą P. (45 m.). Mat 2009-ųjų liepą Seimo kasoje buvo aptiktas didelis pinigų trūkumas – per reviziją pasigesta per 440 000 litų. 2013 metų gruodį Apeliacinis teismas nustatė, kad Seimo pinigus iššvaistė kasininkė Regina P., o ši pateikė savo versiją – esą labai pasitikėjusi savo drauge, tuomete Nacionalinės sveikatos tarybos buhaltere Olga G. (58 m.), ir jai skolindavusi ne savo pinigus. Šiai gi pinigų reikėdavę... lošti kazino. Taip teisme teisinosi pati kaltinamoji Olga G.
Šiuo metu abi tuokart švelniai nuteistos moterys – jau laisvėje. Tačiau iššvaistytus pinigus joms privalu grąžinti.
Dėl aistros lošimams nusikaltimų vis įvyksta. Štai prieš kelias savaites Šiaulių areštinėje atsidūrė šiaulietis M. T. (24 m.), kurį potraukis lošti paskatino apvogti savo draugą (20 m.). Iš pradžių abu vaikinai linksminosi baruose ir bute, o kai buto šeimininkas užmigo, M. T. kuo ramiausiai pavogė jo 1200 litų ir skubiai patraukė į kazino, kur visus pinigus pralošė! Už tai apvogtasis nenutylėjo – draugą įskundė.
O prieš porą metų Anglijoje potraukis lošti lietuvį Evaldą S. (34 m.) pavertė netgi žudikų auka. Anglijos žiniasklaida skelbė, kad prasilošęs lietuvis buvo jau daug kam prasiskolinęs, tad galiausiai dėl to buvo stipriai sumuštas ir įmestas į upelį Londone. Dailide dirbusio vyro jau bemaž 4 dienas buvo pasigedę jo bičiuliai.
Tabletėmis negydo
Medikų teigimu, priklausomybė lošti yra liga ir ji gali būti gydoma tik labai to norint pačiam lošėjui. Šis potraukis jokiomis tabletėmis negydomas – žmogus pats turi susivokti, kaip jis gyvena.
Patys lošėjai, galų gale susivokę, kad privalo vaduotis iš pragaru virtusio gyvenimo, neslepia, kad liguistas potraukio lošti dažnai vėl pasikartoja ir taip užvaldo, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Todėl būtina rasti savyje valios nukreipti savo mintis ir veiklą kita linkme.
Prasilošusieji turi galimybę burtis į anoniminių lošėjų grupes, kurios veikia visuose didžiuosiuose miestuose (daug informacijos apie tai galima rasti LPT internetinėje svetainėje ir kitose), ir padėti vienas kitam atbaidyti nuo lošimo namų.
Specialistai neneigia, kad dalis lošėjų tebėra sveikai mąstantys žmonės, į kazino užsukę tik epizodiškai praleisti laisvalaikį, patirti naujų įspūdžių.
Kita grupė lošėjų – probleminiai lošėjai. Tai žmonės, kurie yra ant ribos, kai dar patys gali liautis lošti ir priklausomybės neįgyti arba gali jau pasiekti sunkiausią – patologinį – lošimo priklausomybės lygį.
O patologinio lošėjo simptomai susiję su nuolatiniu lošimo poreikiu. Tada prasideda chroniškos psichologinės problemos, sekinančios ir keičiančios asmens gyvenimo kokybę: konfliktai šeimoje ir šeimos praradimas, problemos darbe ir darbo praradimas, o neretai — ir nusikalstama patirtis, nes lošimams nuolat reikia pinigų.
Beje, skaudžiausi išgyvenimai dėl prasilošusiųjų tenka ir jų žmonoms, mamoms. Todėl ir joms reikalinga psichologo pagalba.
Anot medikų, ypač stiprus poreikis lošti užvaldo, kai žmogus yra pavargęs ir išsekęs – tuomet apima ūmus, nesuvaldomas noras atsipalaiduoti, tarsi prieš savo valią jis eina į kazino ar vartoja alkoholį.
Irena ZUBRICKIENĖ
