Karolis Birgilas / Savaitraštis „Ekonomika.lt“
Las Vegaso šviesos, Džeimso Bondo kostiumas, žvangantys žetonai... Visa tai skamba žaviai, kol netampa priklausomybe. Šiandien lošimų verslas vienodai traktuoja sekmadieniais loterijos bilietus braukančią Janiną iš Šakių ir už greitųjų kreditų pinigus ruletę sukantį Tomą iš Fabijoniškių.
Per 2013 metus, Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) duomenimis, lietuviai azartui patenkinti ir sėkmei išbandyti išleido 1,74 mlrd. litų. Tokios sumos užtektų beveik dvejus metus iš eilės išlaikyti visą Lietuvos kariuomenę. Apie Lietuvos lošimų, lažybų ir loterijų rinką spręsti nėra sunku, nes su ja kasdien tenka susidurti kiekvienam didesnio miesto gyventojui. Kazino pačiame Vilniaus miesto centre lengvai randamas, nė vienas prekybos centras neapsieina be lažybų punkto, o maisto prekių parduotuvių kasininkės kartais taip pat pasiūlo įsigyti loterijos bilietų. Vis dėlto, žvelgiant į šio verslo finansines ataskaitas pastebimas ryškus paradoksas, kadangi verslas, kuris nevalingai įtraukia klientus, valstybei sumoka mažiau nei loterijų sektorius.
Mokesčiai nevienodi
Lošimai ir loterijos paremti laimėjimo koeficientu, todėl iš esmės vyksta tik dalyvių įnešamų pinigų perskirstymas tarpusavyje, o versle pajamomis nusėda kiek daugiau nei penkiskart mažesnė suma negu įplaukos. Pernai visų lažybų, lošimo stalų, automatų ir loterijų organizatorių pajamos, išmokėjus laimėjimus dalyviams, sudarė 326,14 mln. litų.
Vis dėlto visi šio sektoriaus subjektai apmokestinami labai skirtingai, nors procentinės dalys tarpusavyje su tam tikromis išlygomis skiriasi nežymiai.
„Organizuojant loterijas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 5 proc. tarifas. Organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 15 proc. tarifas. Lošimams lošimo automatais ir stalo lošimais nustatomas fiksuotas loterijų ir lošimų mokestis. Už A kategorijos lošimo automatą – 800 litų per mėnesį, už B kategorijos lošimo automatą – 300 litų per mėnesį, už ruletės, kortų arba kauliukų stalą – 6 000 litų per mėnesį”, – savaitraščiui „Ekonomika.lt“ aiškino LPT Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus specialistas Remigijus Bielinskas.
Skirtingos grupės
Loterijose nėra taikomi amžiaus, prekybos, platinimo ir kiti apribojimai kaip kituose lošimuose. Tiesa, 2013 metų pabaigoje buvo girdima siūlymų B grupės lošimų automatus leisti statyti viešbučiuose, restoranuose ir kitose viešose vietose, kur šie apribojimai prarastų savo galią.
Taip pat, be minėto 5 proc. tarifo, loterijų organizatoriai moka papildomus 8 proc. labdarai, kuri nelaikytina loterijų ir lošimų mokesčiu, nes mokama ne pagal Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymą. Vis dėlto loterijos organizatoriai kaltinami, kad jų padėtis yra geresnė ir jiems taikoma lankstesnė mokesčių politika.
„Šiandien yra apeliuojama tik į tai, kad mes mokame mažiau mokesčių. Mes mokame į biudžetą, o 8 proc. skiriame labdarai ir paramai. Ji privaloma tvarka per Olimpinį komitetą yra skiriama kūno kultūrai ir sportui“, – pasakojo didžiausios Lietuvoje lošimų bendrovės „Olifėja“ vadovas Antanas Muraška.
Lošimų akcizo nėra
Pernai Lietuvoje veikusių loterijų organizatoriai sulaukė 174,73 mln. litų įplaukų. Išmokėjus laimėjimus, pajamos sudarė 91,29 mln. litų. Tai yra didžiausia pajamų suma, palyginti su kitomis lošimų rūšimis, tačiau mokesčių dalis, palyginti su pajamomis, čia sudaro 26 proc. ir beveik dvigubai pranoksta B kategorijos automatų savininkų sumokamus mokesčius.
Išryškėja paradoksas: Lietuvoje psichiatrai sutaria, kad azartiniai lošimai sukelia priklausomybę – ludomaniją. Ši yra priskiriama prie priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų. Pirmoji blogybė yra kompensuojama taikant akcizą alkoholiui: padengiami nuostoliai, kuriuos valstybė patiria dėl probleminio svaigiųjų gėrimų vartojimo, o pats vartojimas mažinamas didinant alkoholio kainą. Su antrąja paliekama kovoti teisėsaugai, nes vartoti ir platinti narkotikus mūsų šalyje draudžiama.
Kalbant apie lošimus, ši rinka yra gana palanki, nes mokesčiams tenka atseikėti mažesnę procentinę dalį, priklausančią nuo įplaukų. Pernai lošimo stalų versle pajamos sudarė 301,05 mln. litų, o mokesčių buvo sumokėta 8,71 mln.litų. Tai sudarė tik 2,9 proc. gautų pajamų. Kalbant apie loterijass, šis rodiklis siekia 13 proc.
„Mes esame apmokestinami nuo pirmo lito, o visi kiti moka mokesčius, priklausančius nuo skirtumo tarp įplaukų ir išmokėtų laimėjimų“, – apmokestinimo skirtumus pabrėžė A. Muraška. Vis dėlto, kaip savaitraščiui „Ekonomika.lt“ sakė „Tete-a-tete” kazino vadovas Samoilas Kacas, lošimai ne visada sukelia didesnę priklausomybę nei loterijos. „Švedijoje buvo atliktas tyrimas. Jis parodė, kad į lošimų priklausomybę linkusių žmonių skaičius nesikeičia, tačiau loterijose žaidžia labai didelė visuomenės dalis. Pati veikla nėra ribojama ir stebima, todėl gali įtraukti ir priklausomybę turinčius asmenis“, – aiškino jis.
Prisideda savanoriškai
Kaip buvo minėta, ne loterijų organizatorių mokamų mokesčių dydis priklauso nuo gautų pajamų. Paklaustas, ar dėl paties lošimų pobūdžio azartinių žaidimų organizatoriai neturėtų labiau prisidėti prie valstybės biudžeto ir taip padėti kovoti su priklausomybėmis, S. Kacas teigė, kad, taikant loterijų apmokestinimo formulę, lošimų verslo tiesiog neliktų.
A. Muraška šiuo klausimu apmokestinimo ydos taip pat neįžvelgė.
„Žinau viena – mokesčių niekas nesumažins, o padidinti gali. Kas man bus geriau? Jei kitiems mokesčiai padidės, nematau jokios naudos“, – teigė jis.
Tiesa, lažybų bendrovė „TonyBet“ ir LPT kartu įgyvendina pagalbos lošėjams ir jų šeimoms projektą
„Nebenoriu lošti“. Projekto tinklalapyje yra nurodyti visi su priklausomybėmis kovojančių tarnybų kontaktai, galima užpildyti savanoriško draudimo lankytis lošimo namuose ir azartinių žaidimų vietose paraišką. Prie šios iniciatyvos yra prisidėję beveik visi lošimų verslo atstovai. Vis dėlto, pasak S. Kaco, tai sukelia daug sunkumų, nes probleminiai lošėjai bet kokia kaina stengiasi patekti į salonus, todėl su tuo galiausiai kovoti tenka pačiam verslui.
Yra nesprendžiamų problemų
Jis tvirtino, kad tik nedaugeliu atvejų verslas sutinka pats neįsileisti klientų, nes, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje tokia sistema nėra įgyvendinta. „Mes kovojame su kitų problemomis. Internete jau dabar veikia apie 600 nelegalių lošimo portalų. Čia nėra jokių apribojimų, tačiau su bendra lošėjų priklausomybe tenka kovoti keliolikai organizatorių Lietuvoje“, – teigė S. Kacas.
2013 metų pabaigoje Seime didžiulį sąmyšį sukėlė internetinių azartinių lošimų įteisinimas Lietuvoje. Tiesa, įstatymas taip ir nebuvo priimtas.
Tikėtis, kad lošimo organizatoriai Lietuvoje plačiau įsitrauks sprendžiant priklausomybės problemą, kol kas naivu, nes jų žodis bus svaresnis, palyginti su loterijų organizatorių. Taip yra todėl, kad šalyje veikia tik dvi bendrovės, rengiančios loterijas. Žvelgiant į pajamų ir sumokamų mokesčių dalį, paradoksas akivaizdus, tačiau jis šio verslo grupių nekiršina ir aštresnio dialogo greitu metu neišvysime.
Faktai: Lošimai Lietuvoje
Šalyje veikia 15 lošimų ir azartinių žaidimų organizatorių
2013 metais savo noru būti neįleisti į šias įstaigas sutiko 462 žmonės
Pernai Lietuvoje veikė 121 lošimo stalas
