Prieš porą savaičių sugedo mano elektrinis virdulys, tad nieko keista, kad vandenį dabar verdu puode ant dujinės viryklės. Prieš savaitę sugedo, matyt, rusiškojo "Su-27" kompasas (http://www.regnum.ru/news/litva/513376.html), tad jis, irgi, matyt, logiškai - tėškėsi netoli Kauno. Gerai kad Lietuvoje nėra Pentagono ir ant jo, matyt, būsimasis Rusijos didvyris (http://www.omni.lt/index.php?base/z_307089), negalėjo pataikyt - būtų galėjęs kilti ne tik Baltijos masto šaršalas, bet ir koks pasaulinis atominis karas.
Akivaizdu, kad kompaso rodyklės klaidos likimas tegali būti dvejopas: a) natūralus gedimas, b) dirbtinis gedimas. Pirmu atveju didžiausią dėmesį turėtume skirti vargšo piloto užuojautai. Antru - vykdytojo (t.y. piloto) baudžiamajai atsakomybei ir organizatorių (t.y. Rusijos karinių oro pajėgų) viešam tarptautiniam pasmerkimui. Svarbiausia, kad abiem atvejais būtini suderinti ir derami Lietuvos Vyriausybės veiksmai, kurie užtikrintų ne tik valstybės suvereniteto gynimą, bet ir tarptautinio Lietuvos įvaizdžio kūrimą.
Tad kaip visa situacija vertintina ryšių su visuomene požiūriu? Teorija bet kokį pavojų žmogaus gyvybei vertina kaip krizinę komunikacijos situaciją. Akivaizdu, kad apie 30 mln. JAV dolerių (http://www.aeronautics.ru/img/img007/fighter_prices.gif) kainuojančios įrangos laisvas kritimas (kad ir lietuviškų žiemkenčių lauke) vertintinas tik kaip tokia pati krizinė situacija. Todėl tokio pobūdžio situacijoms iš tiesų turi būti ruošiamasi ir akivaizdu, kad bent jau bendro pobūdžio planai (Valstybės suvereniteto pažeidimo planas) egzistuoja.
Bet kokios krizės vieša komunikacija iš esmės skiriasi nuo tradicinės komunikacijos dėl kelių priežasčių. Pirma, krizės metu nuolatos trūksta informacijos (tiek gaunamos, tiek platinamos), todėl nejučia skelbiami gandai, spėlionės, versijos - visa tai tik didina krizės nuostolius. Antra, krizė dažnai sukuria vietos, laiko kliūtis. Reikalinga informacija yra pasiskirsčiusi erdvėje ir laike, todėl ją sujungti - itin sudėtinga. Trečia, bet kokios krizės atveju visuomenė bei tikslinės komunikacijos auditorijos dažnai itin sparčiai ir neadekvačiai reaguoja į informaciją, todėl esti pavojus sukelti „sniego gniūžtės efektą“, kai gandas pradeda kurti realybę. Ketvirta, krizė neišvengiamai reiškia nuostolius, todėl krizės valdymas sietinas tik su nuostolių mažinimu.
Visa tai analizuojant ir patariama komunikaciją krizės metu sutelkti į vieną tašką (t.y. funkciją paskirti vienam asmeniui), itin riboti jos apimtis. Puikų komunikacijos specialistų darbą galėjome stebėti po paskutinių teroristų sprogdinimų Londone - visa informacija iš įvykių vietų buvo užslaptinta (net specialiai atskiriant ir ribojant nuo visuomenės), informaciją viešai pateikdavo praktiškai tik vienintelis Londono policijos pareigūnas.
Tačiau situacija Lietuvoje - kardinaliai priešinga. Praėjusių savaičių „Su-27“ įvykius sugebėjo pakomentuoti kariuomenės vadas Valdas Tutkus, vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius, krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas, Vokietijos karinių oro pajėgų majoras Karlas Heinzas, krašto apsaugos ministerijos gynybos štabo viršininkas Vitalijus Vaikšnoras, generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis. Akivaizdu, kad visi kartu šie asmenys susirinkę nebuvo, savo skelbiamų versijų nederino, bendros pozicijos neturėjo. Kitaip tariant, sukūrė puikią terpę informacijai gyvuoti nevaržomai, atsisakė net ir tų minimalių krizės atveju turimų diskusijos kontrolės priemonių - o tai pats didžiausias komunikacijos specialistų košmaras.
Suprantama, tokios galimybės į savo sąskaitą „įsirašyti pliusų“ nepraleido rusų propagandos specialistai. Atlapaširdžio krašto apsaugos ministro paleista versija (http://www.mosnews.com/news/2005/09/20/lithstatementonsu.shtml) apie tikslingą ir Rusijos karinių oro pajėgų planuotą Lietuvos oro erdvės pažeidimą tapo ne tik anekdotais apie deginamus 30 mln. JAV dolerių (http://mk.ru/numbers/1833/article61680.htm), bet ir puikia dingstimi pradėti diplomatinius Rusijos URM žingsnius. Pagirtinai šioje situacijoje elgėsi tą pačią tarybinę propagandos mokyklą išėjęs Algirdas Brazauskas - pozityviai (http://www.itar-tass.com/eng/level2.html?NewsID=2433248&PageNum=0) įvertino atsitiktinumą, tačiau kartu pasiliko galimybę toną griežtinti, jeigu paaiškėtų neigiami argumentai. Akivaizdu, kad penktadienį krašto apsaugos ministras jau pradėjo taisyti savo klaidas, viešai pareiškęs sau prieštaraujančią versiją (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=36636). Tačiau toks klaidos pripažinimas jau faktiškai yra galutinis, t.y. dar kartą pakeista nuomonė jau turėtų sutapti su atsistatydinimu iš užimamų pareigų.
Vieno pagrindinių krizių komunikacijos principų - teigiamų emocijų komunikavimo - nesilaikantys Lietuvos atstovai tik nuosekliai blogino turimas pozicijas. Pavyzdžiui, neigiama reakcija (http://www.itar-tass.com/level2.html?NewsID=2430432&PageNum=1) į Rusijos prašymą grąžinti lėktuvo nuolaužas ir pilotą tik aštrino padėtį. O padėtį galėjo išspręsti paprasta dviejų sakinių pozicija: „Būtinai grąžinsime visą surinktą medžiagą. Konkretus nuolaužų perdavimo laikas paaiškės gavus tyrimo išvadas“.
Tokių šio skandalo netoliaregiškos komunikacijos pavyzdžių būtų galima pateikti jau daugiau nei dešimtį. Visi jie perša išvadą, kad vieša komunikacija nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prarado savo vietą mūsų valstybininkų elementoriuose ir mąstysenoje, todėl prastas tarptautinis Lietuvos įvaizdis - dėsningas rezultatas. Skaudžiausia, kad dėl to nukenčia ir Lietuvos suverenitetas, ir tarptautinis įvaizdis - tiek tarptautinėje bendrijoje (kad ir NATO koridoriuose), tiek ir šiaip gana priešiškoje Rusijos visuomenėje. Stovint su varvančia nosimi klausimas, kiek minučių vokiečiai teoriškai vijosi rusą, panašėja į pyplio raudą, beskundžiant mamai eilinę smėlio dėžės audrą.
P.S. Autorius yra tarptautinio ryšių su visuomene agentūrų tinklo „Edelman“ projektų vadovas.
Autoriaus svetainė (http://www.blogas.lt/liutauras)
