Šiomis dienomis minime vienos didžiausių XX a. Lietuvos lyrikių poetės Salomėjos Nėries 100 metų gimimo sukaktį. Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė” šia proga pakalbino poetės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtoją rašytoją Viktorą Alekną.
V. Aleknos vardas šiandien turėtų būti garsiausių literatūrologų arba literatūros tyrinėtojų sąraše. Jeigu likimas visko nebūtų pasukęs priešinga kryptimi, V. Alekna šiandien būtų minimas greta V. Kubiliaus, V. Daujotytės ir kitų. Vargu ar rastume mūsų kultūroje kitą žmogų, žinantį apie Salomėją Nėrį visas, net ir menkiausias detales, taip giliai ir išsamiai susipažinusį su poetės kūrybos ir asmenybės niuansais. Tarsi apeidamas visus lemties smūgius, tyrinėtojas yra padovanojęs skaitytojams S. Nėries raštų tritomį, poetės kalbos dažnumų žodyną, tačiau neįkainojama vertybe yra tapę du “Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio” tomai, kur užfiksuota kiekviena poetės diena, laiškai ir prisiminimai...
Apie Salomėją Nėrį ir save pasakoja rašytojas Viktoras Alekna:
Taip pasisuko mano gyvenimas: nors buvau geriausias matematikas klasėje, kai baigiau gimnaziją, įstojau į Humanitarinių mokslų fakultetą. Bestudijuodamas susidomėjau literatūros mokslu ir literatūros kritika. Dar prieškary užmezgiau ryšius su “Naująja Romuva” ir ten gana greitai pradėjau spausdinti knygų recenzijas, kritikos straipsnius. Ir būtent tada kilo mintis, kad man vis dėlto reikia labiau gilintis į šią sritį, kad galėčiau geriau, giliau suvokti, kas vyksta literatūroje, kad galėčiau iš tiesų kompetentingai vertinti literatūros kūrinius.
Bet atėjo 1940 metai, kurie sužlugdė visas tas mano svajones apie tolesnį mano kūrybinį gyvenimą. Ir sužlugdė gana ilgam laikui… Iki pensijos. 12 metų buvau Vorkutoje, 6 metus, 2 mėnesius ir 8 dienas kasiau anglį. Bet ir kasdamas anglį, gerai išmokau rusų kalbą, pramokau ukrainiečių, latvių, pasistengiau neužmiršti vokiečių, prancūzų kalbų. Pradėjau graibytis net ir anglų kalboj. Būdamas lageryje, vis skaitydavau, skaitydavau…
O kai grįžau į Lietuvą 1957-aisiais, tai čia iš pradžių melioracijoje dirbau, paskui ūkvedžiu, kol pagaliau gavau kaimo mokyklos mokytojo vietą. Taigi gyvenime teko dirbti daugiau juodų darbų, kurie neturėjo jokio ryšio su literatūra. O tie visi mano literatūriniai darbai buvo nuveikti jau būtent išėjus į pensiją.
Būtų labai įdomu sužinoti, kaip ėmėte domėtis Salomėja Nėrimi, jos kūryba, gyvenimu. Kas paskatino?
Su Salomėjos Nėries kūryba susipažinau dar gimnazijoje. Tuo metu kaip tik išėjo jos eilėraščių rinkinys “Anksti rytą”. O kai pasirodė “Per lūžtantį ledą”, aš netgi parašiau apie tą rinkinį į “Literatūros naujienas”. Pokario metais išėjo du tomai Salomėjos Nėries raštų, kuriuos parengė Antanas Venclova. Jis man ir atsiuntė juos į lagerį. Ir tada aš prisiminiau iš universiteto laikų vieną Vinco Krėvės pasakojimą apie tai, kad Šekspyras savo kūryboje yra pavartojęs 8000 žodžių, o Goethe - 14 000. Tuo metu jau buvo išėjęs Puškino kūrybos žodynas ir ten parašyta, kad poetas savo kūryboje pavartojo net 20 000 žodžių! Tai aš, turėdamas tuos atsiųstus Salomėjos Nėries raštus, nusprendžiau suskaičiuoti, kiek tų žodžių savo poezijoje pavartojo Nėris. Ir pradėjau skaičiuoti…
Kai grįžau į Lietuvą, 1962 m. aš įstojau į Vilniaus universitetą. Buvau jau senas žmogus, žilas visiškai. Prisimenu, pirmą kartą įėjau į auditoriją, o ten sėdi pilna studentų. Visi iškart atsistojo, turbūt manė, kad esu dėstytojas. Vieną kartą po paskaitos prieina prie manęs profesorius Pikčilingis, pakalbina mane ir klausia, ką aš manąs toliau daryti, po studijų. Sakau, kad esu pradėjęs skaičiuoti Salomėjos Nėries žodžius. Ir klausiu jo, kažin ar ko vertas tas mano darbas, ar ne? Gal čia koks kursinis darbas galėtų būti? O jis sako - čia ne tik kursinis, čia gali būti ir diplominis darbas, gali būti net ir disertacija! Tai aš tada tuoj pasiėmiau tuos raštus ir pradėjau toliau skaičiuoti žodžius. Dirbdamas kasdien po 8-10 valandų, per trejetą metų tą darbą įveikiau ir baigiau žodyną.
Tuo metu, o tai buvo 1977-1978 metais, “Pergalės” žurnale išsirutuliojo tokia diskusija apie lietuvišką romaną. Ten buvo Vytauto Kubiliaus straipsnis, kuriame, be kitų dalykų jis pasakė, kad mūsų literatūra neturi biografinio romano. Tai aš pagalvojau, o gal man imti ir parašyti Salomėjos Nėries biografinį romaną. Todėl pradėjau domėtis ne tik jos kūryba, bet ir gyvenimu. Ir pradėjau rašyti.
Prisimenu, “Vagos” leidyklai pasiūliau išleisti Salomėjos Nėries rinkinį “Anksti rytą” - tokį, koks jis buvo išleistas 1927-aisiais, be cenzūros. Sakė, kad tai bus galima padaryti, bet tuo metu leidyklai buvo labai aktualu parengti naują Nėries raštų leidimą ir tą darbą pasiūlė man. Su “Vaga” pasirašiau sutartį, kad iki 1984 m. turiu parengti tris Salomėjos Nėries raštų tomus. Tada ir kibau į darbą.
Salomėjos Nėries gyvenimas buvo labai sudėtingas. Jums, kaip biografui, turbūt reikėjo labai daug skaityti ir galvoti, kodėl ji žengė būtent tokius žingsnius, kodėl buvo pasukta tuo keliu… Prisiminkim, jos gyvenimo pradžią, jaunystę, kai ji bendravo tik su ateitininkų spauda. O išvykusi į Lazdijus, ji staiga pradeda susirašinėti su trečiafrontininkais. Ir viename iš “Trečiojo fronto” numerių pasirodo jos garsusis pareiškimas, kad ji “sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą nuo šiol sujungia su išnaudojamųjų masių veikimu…” Sakykit, kokia jums Salomėja Nėris atrodo būtent dėl tų kardinalių savo gyvenime posūkių?
Norėčiau pasakyti vieną dalyką, kuris galbūt yra visiškai nežinomas net ir literatūrinei visuomenei. Dar prieš “Trečiąjį frontą” ji buvo jausmų žmogus. Norėjo ir pati karštai mylėti, ir pati būti mylima. Deja, tai jai labai sunkiai sekėsi. Jos, galima sakyti, rimtai niekas ir nemylėjo. Tokio laimingo sutapimo, kad vienas kitą mylėtų, jos gyvenime nebuvo.
O buvo šitaip. Trečiaisiais studijų metais ji krito į akį savo profesoriui Juozui Eretui. Ir prasidėjo tragiška meilė. Eretas jau buvo vedęs, jau turėjo sūnų, o žmona laukėsi antro vaiko… O Salomėja deda visas savo širdies naivias viltis, kad užkariautų jo širdį. Iš pradžių Eretas į tą dalyką pažiūrėjo labai švelniai ir netgi, pasakyčiau, nelabai garbingai. Žinodamas ir savo gyvenimą, ir to meto įpročius, vis dėlto jis su ta jauna mergaite pradėjo draugauti, pradėjo vaikščioti, skirti pasimatymus, kalbėjo apie aukštas idėjas, apie kalnus, viršūnes… Ir toji vargšė visiškai sutirpo. Tęsiasi vieni, tęsiasi antri metai… Salomėja išvažiuoja mokytojauti į Lazdijus, bet jiedu vis dėlto retkarčiais susitikinėja Kaune. Netgi 1929-uosius Naujuosius metus jie sutinka vienu du… Tačiau tų metų vasarą jau aiškiai matyti, kad Eretas vis labiau atsiriboja nuo savo meilės...
Ir štai Nėris gauna progą išvažiuoti į Vieną. Ten J. Boruta supažindino ją su pora lietuvių studentų. Buvo tokie - Serbenta ir Bronius Virbickas. O to Virbicko, paprastai šnekant, būta tikro širdžių ėdiko. Ir Salomėja Nėris užkimba. Ir užkimba taip stipriai, kad patiki, jog jis ją ves. Rašo jam laiškus, rašo jam eilėraščius. O iš jo negauna jokio atsakymo. Yra toks eilėraštis “Valkata”, jam skirtas: “Jis valkata! Jis - paskutinis! / Šaukia žmonės. O aš vos gyva. / Nuo jo žvilgsnių man dega krūtinė, / Nuo jo žodžių man svaigsta galva…”
Tai va, šitas “valkata” buvo socialistinių pažiūrų. Jis nuolatos įrodinėdavo, kad reikia kurti socializmą, kad tik tokia galima šalies ateitis. Ir Salomėja, rengdama savo rinkinį “Pėdos smėly”, jau nori kaip nors įsiteikti Virbickui. Nori pasirodyti jam lygiaverte idėjos drauge. Ir ji Lietuvoje pradeda ieškoti kairiųjų pažiūrų žmonių. Ji pasisiūlo parašyti keletą eilėraščių “Trečiojo fronto” žurnalui. O K. Korsakas užsispiria, kad jei jau ji - tokia ateitininkė, ką tik pasirodžiusio buržuazinio rinkinio “Pėdos smėly” autorė, - norinti ateiti į “Trečiąjį frontą, tai privalo ne tik eilėraščiais, bet ir savo oficialiu pareiškimu viešai pasakyti, kas čia atsitiko. Korsakas parašo tekstą…
Tai ne Salomėjos Nėries tas tekstas?
Nė žodžio jos! Korsakas parašo tekstą, tą tekstą perrašo toks komunistų partijos pogrindžio veikėjas Drazdauskas, ir nusiunčia Salomėjai Nėriai po tuo tekstu pasirašyti.
Kaip Salomėja Nėris galėjo pasirašyti po tokiu tekstu, kur sakoma, kad meno paskirtis nėra tarnauti grožiui? Tokie žodžiai lyg ir prieštarautų visai jos kūrybai?
Jūs manote, kad ji tą labai gerai suprato? Ji nesuprato! Ji juk rašė eilėraščius! Ir visos tos meno aukštosios sąvokos, teorija apie meną - visa tai jai buvo tolimas dalykas!
Bet vis dėlto ji deklaravo kairiųjų idėjas. Kaip jūs manote, ar ji tikėjo tais socializmo idealais?
Ji pradėjo tikėti. Iš prigimties ji buvo tokios revoliucinės, maištaujančios dvasios. Tik visas tas jos maištavimas, nepasitenkinimas buvo paskendęs jausmų rūkuose. Nebuvo formos, krypties jai veikti. O dabar čia ji atranda sau nišą! Meilė Eretui ją nukreipė netinkama linkme. Po tos gyvenimo nesėkmės ji pasidarė abejingesnė religingumui. Bet ji nemetė to religingumo! Anaiptol. Lazdijuose ji lankydavo bažnyčią. Ir iš šalies ją stebintiems žmonėms sudarydavo labai keistą įspūdį. Lazdijų bažnyčioje kabojo toks B. Murillo Marijos paveikslas, prie kurio klūpodama Salomėja tiesiog paskęsdavo ekstazėj…
Ar ji religinga išliko iki gyvenimo pabaigos?
Perėjusi į “Trečiąjį frontą”, ji visą laiką demonstravo atsisakanti nuo senojo svieto. Paskutiniame knygos “Pėdos smėly” eilėraštyje ji rašė: “…sudeginau altorių ir tiltus į praeitį visus sudeginau…” Tačiau tą pačią dieną, išsiuntusi tą savo garsųjį pareiškimą “Trečiajam frontui”, ji ilgai klūpojo prieš tą Marijos paveikslą paskendusi ekstazėje. Manyčiau, kad ji sprendė problemą - taip ar ne taip pasielgė?
Ir sirgdama ji vis dėlto prašė atvesti jai kunigą?
Salomėja viešai rodė, kad ji yra netikinti, o širdies gilumoje ji vis tiek elgėsi kaip tikinti. Ir tai patvirtino daugybė faktų. Pirmiausia tas, kad ji nuėjo dirbti vertėja į Šv. Kazimiero leidyklą. 1933 metų spalio, rodos, 2 dieną miršta jos tėvas. Ji nueina pas kun. Vaitkų ir prašo jo atlaikyti mišias už tėvą. Kada jai reikėjo tuoktis su B. Buču, ji ryžosi tuoktis civilinėje metrikacijoje. Bet tais pačiais metais Bučas gauna stipendiją į Paryžių ir jie abu išvažiuoja į Paryžių. Bet įdomus faktas, kurio niekas nežino, - Salomėja Nėris prieš santuoką rašo kun. Vaitkui laišką ir kviečia į savo vestuves Paryžiuje. Aš manau, kad Salomėja, kviesdama Vaitkų, vis dėlto norėjo susituokti ir bažnytiškai. Tokios religingumo šaknys glūdėjo jos širdyje.
Kai aš tyrinėjau Salomėjos Nėries gyvenimą, tai, galima sakyti, kad ją ištyrinėjau iš panagių. Įsigilinau į kiekvieną jos kūrybos žodį, į kiekvieną popierėlį, kurį radau jos archyve. Ir ne tik archyve. Aš aplankiau labai daug žmonių, kurie artimai pažinojo Salomėją Nėrį.
Galbūt dabar nuo religinių dalykų vėlgi pereikime prie politinių. Garsieji 1940 metai. Ir lemiamas Salomėjos Nėries žingsnis, kai ji išvyksta į Maskvą, į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, kaip kai kurie mūsų piliečiai, kai kurie literatūros tyrinėtojai sako, - parduoti Lietuvos. Ar tai yra biografinė dėmė Salomėjos Nėries gyvenime? Kaip jūs motyvuotumėte šitą jos žingsnį?
Pasak B. Railos, tai yra biografinė dėmė. Bet B. Raila tuo metu jau buvo užsienyje, o aš - Lietuvoje, ir viską mačiau iš arti. Lietuvos visuomenė, vykstant sovietų okupacijai, pasimetė. 1939 m. užeinant sovietų įguloms į Lietuvą, inteligentai kaip pelės po šluota sėdėjo. Kai kurie galvojo, kad tai yra “vorpostas” prieš Vokietiją, prieš Hitlerį, bet ne prieš Lietuvą. Bet štai ateina 1940-ieji ir visus ištinka smūgis. Buvo didelis smūgis. Aš pats jį išgyvenau. Tačiau niekas iki galo nesitikėjo, kad šitaip pakryps įvykiai. Net Krėvė nuėjo ministro pirmininko pareigoms į sovietinę vyriausybę! Na, jis, kaip žinia, kairiųjų pažiūrų žmogus, bet juk tikras lietuvis patriotas atsistojo vyriausybės prieky! Atrodė, kad čia nieko ypatinga. Ir tie liaudininkai, socialdemokratai tada sakė: “Krėva, greičiau daryk demokratinius rinkimus Lietuvoje!” Ir Maskva jam padiktavo per penkias dienas padaryti Lietuvoj liaudies seimo rinkimus. O tas liaudies seimas pagal partijos programą paskelbė: prašome mus priimti į Sovietų Sąjungą! Renkame delegaciją, kuri vyks prašyti į Maskvą. Salomėjos nebuvo tame posėdyje. Į tą delegaciją ją įrašė be jos žinios. Na, aišku, juk reikia eilėraščiu pasveikinti liaudies seimą! O sykiu reikia ir Staliną pasveikinti. Tai jie nutarė, kad reikia surasti du geriausius Lietuvos poetus, kurie parašytų po eilėraštį. Ir nutarė kviesti Kazį Borutą, kadangi jis visą laiką buvo kairiųjų pažiūrų, socialistas, ir Salomėją Nėrį. Ir vežasi abu į Sovietų Sąjungos atstovybę. Čia staliukas gražus patiektas, konjakas, kavutė… Pradeda gražų pokalbį, kad reikia parašyti porą eilėraščių - vieną Lietuvos liaudies seimui, o kitą - Aukščiausiajai tarybai, Stalinui. Tai Boruta iškart sako: Lietuvos seimui parašysiu aš. Tad Salomėjai belieka rašyti poemą Stalinui.
Iš pradžių labai sunkiai sekėsi, o paskui įsibėgėjo, rašė visą naktį. Eilėraštis buvo išspausdintas iš karto visuose dienraščiuose. Na ir ką, išspausdinta, tai išspausdinta. Atrodo, kad širdis rami. Padarytas darbas, užsakymas padarytas. O jos amžina jaunystės draugė Jadvyga tuo metu buvo Žemaitijoje. Pamačiusi tą eilėraštį, ji tiesiog parlėkė iš Žemaitijos į Kauną pas Salomėją Nėrį su laikraščiu rankoje: “Ką tu padarei?! Ką tu padarei?!” Salomėjai pasipylė ašaros…
O ar yra kokių nors laiškų, dokumentų, kur Salomėja Nėris viešai gailėjosi tokio savo žingsnio?
Apskritai ji buvo labai uždaras žmogus. Pernelyg uždaras, kad viešai gailėtųsi. Be abejo, ji tada labai susikrimto, bet burtas jau buvo mestas. Vadinasi, reikia važiuoti į Maskvą. Tragiškas buvo ir tas važiavimas. Kai traukinys kirto Lietuvos - Baltarusijos sieną, Salomėja Nėris griežtai atsisakė važiuoti toliau. Korsakas tokį jos elgesį motyvavo tuo, kad muitininkai neva ją nuogą buvo išrengę. Ir būtent jis ją įkalbėjo, kad vis dėlto reikia važiuoti toliau. Na, o paskui, Maskvoje, žinoma, Salomėją užliūliavo tas labai iškilmingas priėmimas, liaupsės ir t.t. Ji gavo didžiulius pinigus už tai. Visų pirma visi laikraščiai jai sumokėjo tūkstantinius honorarus. O antras dalykas, kiekvienas iš tos delegacijos už tą pasirašymą taip pat gavo po 5000 litų. O tuo metu tai buvo nemaži pinigai.
Taigi ji labai džiaugsmingai parvažiavo iš Maskvos, tačiau tolesnis jos gyvenimas, kaip žinia, buvo nemažai drumsčiamas. Viena iš didžiausių drumzlių - tai yra jos slapyvardis. Ar žinot, kodėl mes šiandien rašome “Nėris”. Juk pirmieji visi jos eilėraščiai pasirašyti buvo slapyvardžiu “Neris”. O ir savo mokiniams, kada mokytojavo Panevėžyje, Kaune, Salomėja sakė, kad jos slapyvardis reiškia upės vardą. Ir štai 1940 metų pabaigoje ji gauna laišką iš Panevėžio mergaičių, savo mokinių. Laiške įdėtas ilgas eilėraštis, smerkiantis Salomėją už įvairius jos žygius. Ir tame eilėraštyje, beje, yra parašyta: “…nedrįsk tu vadintis šventos mums upės, Neries vardu…” Tai nuo to laiko Salomėjos Neries rankraščiuose niekur nebelieka Neries, o tik Nėris… Visa tai rodo, manau, kad vidinis jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ir su vėliavomis eiti ir “ura” šaukti nebuvo jos vidinis nusiteikimas. Viso ko jame buvo, ypač po to, kai pagyveno trejus karo metus Sovietų sąjungoje. Kada ji pamatė visą sovietinę tikrovę, jos eilėse atsirado tokie žodžiai: “Į vakarus, į vakarus mūsų žvilgsniai krypsta…” Bet ją ir už tai labai sukritikavo. Kas sukritikavo? Ogi tas pats Korsakas, juodasis demonas, kuris ją nuolatos, nuo pat 1930 metų rėmė prie sienos…
Tuo metu Salomėja jau buvo parengusi paskutinį savo rinkinį “Prie didelio kelio”. Jį parsivežė iš Maskvos ir norėjo spausdinti Lietuvoje. Bet čia jo tokio nespausdino. Pačius svarbiausius jai eilėraščius išmetė ir įdėjo kitus. Salomėja gulėjo ligoninėje, jau mirties patale, kai jai atnešė pirmuosius rinkinio egzempliorius. Juos pavarčiusi, ji tik ištarė: ką jie padarė!
Galbūt mūsų pokalbiui padėkime tašką. Gerb. Alekna, kaip jūs manote, kas buvo Salomėja Nėris? Ar tai buvo auka ir įrankis tame ideologiniame malūne? Ar vis dėlto ji tikėjo tais idealais ir norėjo šviesesnės ateities? O gal tai yra mūsų sielų lakštingala ir skaitykime jos eilėraščius, nežiūrėdami į kitus dalykus? Kas Salomėja Nėris yra jums?
Emocinga poetė. Yra poetų, kurie yra neemocingi, bet dideli poetai. Sakykim, Goethe arba Brazdžionis, arba Maironis. Jie yra dideli poetai, bet neemocingi. O ji buvo grynai emocijų kamuoliukas išvyniotas. Reikia skirti jos žingsnius, kuriuos ji padarė kaip poetė, ir tuos žingsnius, kuriuos padarė kita kryptimi - politine kryptimi. Galiu sakyti, visi jie yra nesusivokimo gyvenime pavyzdys…
Jūs išteisinate Salomėją Nėrį?
Taip, kaip poetę ją reikia išteisinti. Reikia ją suprasti. Kaip ir kiekvieną žmogų. Reikia laikytis krikščioniškos pažiūros - neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
