Likimas nuvedė į Tyrulių pelkes

Dar sy­kį įsi­ti­ki­no­me – li­ki­mo vin­giai ne­nus­pė­ja­mi. Vis­kas pra­si­dė­jo šį pa­va­sa­rį Elė­jo­je, Lat­vi­jo­je, lie­tu­vių gat­vė­je, kai su­si­pa­ži­no­me su Aus­ma Iva­no­va. Ji pa­pa­sa­ko­jo skau­džią ūki­nin­ko Ig­no Po­žė­los li­ki­mo is­to­ri­ją jo duk­roms – Sta­sei ir Vi­ta­li­jai. Ga­liau­siai at­si­dū­rė­me Ty­ru­lių pel­kė­se, kur ga­lė­jo at­si­dur­ti ūki­nin­ko pa­lai­kai.

Is­to­ri­ją pil­do laikraštis

Ge­gu­žės vi­du­ry­je „Šiau­lių kraš­tas“ su­ve­dė Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čią Aus­mą Iva­no­vą ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čias se­se­ris Sta­sę ir Vi­ta­li­ją Po­žė­lai­tes. Se­se­rys iš Aus­mos su­ži­no­jo tik­rą­ją sa­vo tė­vo Ig­no Po­žė­los žū­ties is­to­ri­ją 1951 me­tų rugp­jū­tį Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne Vis­man­tų kai­me.

Iki šiol šei­ma ne­ži­no, kur pa­lai­do­tas I. Po­žė­la. Bar­diš­kių (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) ka­pi­nė­se ant pa­mink­li­nio ak­mens iš­kal­tas ir Ig­no Po­žė­los var­das, bet jo kū­no šia­me ka­pe nė­ra. Aus­ma se­se­rims Po­žė­lai­tėms pa­sa­ko­jo, kad tris die­nas Rad­vi­liš­ky­je prie tur­gaus tvo­ros iš­gu­lė­jęs jų nu­šau­to tė­vo kū­nas ga­lė­jo bū­ti nu­vež­tas ir už­kas­tas su ki­tais en­ka­vė­dis­tų nu­kan­kin­tų žmo­nių kū­nais kaž­kur į Ty­ru­lių pel­kes.

„Bai­su ne­ži­no­ti, kur pa­lai­do­tas ar­ti­miau­sias žmo­gus – tė­vas“, – rau­do­jo se­se­rys.

Po „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­jos „Duk­ros su­ži­no­jo tė­vo is­to­ri­ją“ į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­no Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Žei­me­ly­je gy­ve­nan­tis Kęs­tu­tis Fi­li­pa­vi­čius.

Kal­ba te­le­fo­nu bu­vo trum­pa: žvyr­duo­bė­je, be­si­ri­bo­jan­čio­je su Ty­ru­lių pel­kė­mis, 1957–ųjų ru­de­nį, ei­da­mi obuo­liau­ti į Pui­do­kų so­dą, Kęs­tu­tis su drau­gais Ka­zi­mie­ru ir Jo­nu Sto­niais smė­lio kar­je­re, va­di­na­ma­me žvyr­duo­be, ra­do tris žmo­nių kau­ko­les. Gal tai su­si­ję su en­ka­vė­dis­tų nu­kan­kin­tų ir už­kas­tų žmo­nių is­to­ri­jo­mis? Nes tai ta pa­ti vie­to­vė, apie ku­rią se­se­rims Po­žė­lai­tėms pa­sa­ko­jo Aus­ma.

Trem­čių ir ne­tek­čių vai­kai

Su Kęs­tu­čiu su­si­tin­ka­me prie Žei­me­lio se­niū­ni­jos. „Čia yra „kal­ti­nin­kų“, kad „Šiau­lių kraš­to“ pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja tu­ri tę­si­nį“, – sa­kė K. Fi­li­pa­vi­čius.

Bū­tent Žei­me­lio se­niū­nė Vi­ta­li­ja Dob­ro­vols­kie­nė ne­dve­jo­da­ma pa­ta­rė Kęs­tu­čiui pa­pa­sa­ko­ti, ką jis me­na iš sa­vo vai­kys­tės, iš to­li­mų­jų 1957–ųjų.

„Vos pra­si­žio­jau apie tai, ką ma­čiau vai­kys­tė­je, se­niū­nė pa­ti su­rin­ko re­dak­ci­jos te­le­fo­no nu­me­rį“, – pa­sa­ko­jo Kęs­tu­tis.

Va­žiuo­da­mi iš Žei­me­lio į Ty­ru­lius su Kęs­tu­čiu pra­va­žiuo­ja­me Bar­diš­kių kai­mo ka­pi­nai­tes, kur ant pa­mink­lo tė­ra tik Ig­no Po­žė­los var­das.

„Kaip ga­li ne­jau­din­ti to­kios is­to­ri­jos, kai vai­kai ne­ži­no sa­vo tė­vo ka­po? – klau­sė Kęs­tu­tis. – Ma­no ma­mos bro­lių ka­pų nė­ra. Išė­jo į ka­rą. Pra­žu­vo. Ži­nau, kas tai yra ne­ži­no­ti, kur ta­vo ar­ti­mų­jų ka­pai“. Jo šei­mo­je, kaip ir Po­žė­lų, bu­vo ir trem­čių, ir skau­džių ne­tek­čių.

Kęs­tu­tis vai­kys­tę ir jau­nys­tę pra­lei­do Ty­ru­liuo­se. Jau­di­no­si ne tik dėl 1957 me­tų is­to­ri­jos, ku­ri Kęs­tu­čio dė­ka ga­li tu­rė­ti įta­kos ieš­kant I. Po­žė­los pa­lai­kų. Jau­di­no­si, nes dau­giau nei 30 me­tų Ty­ru­liuo­se, kur gy­ve­na jau­nys­tės drau­gai, kai­my­nai, ne­bu­vęs.

Aly­vų ke­lias

Rad­vi­liš­kio – Ty­ru­lių žvyr­ke­lis, ku­riuo va­žia­vo­me, su­pil­tas so­viet­me­čiu pa­sta­čius dur­pi­nin­kų gy­ven­vie­tę Ty­ru­lius. Ieš­ko­me se­no­jo ke­lio. Pu­šy­niš­kių kai­mas. Už­žė­lę, se­niai men­kai va­žiuo­ja­mi ta­kiu­kai. Ku­ris iš jų – se­na­sis Rad­vi­liš­kio – Ty­ru­lių ke­lias?

Vie­nu iš ke­liu­kų pa­su­ka­me. Kęs­tu­čio at­min­tis neap­gau­na: „Sa­ka­laus­kų tro­ba! Va­di­na­si, tik­rai čia!“. Pu­šy­na­vos kai­mas.

Pa­lei ke­lią ma­to­si di­džiu­liai plo­tai sta­tant Ty­ru­lius iš­kas­to smė­lio kar­je­ro. Pa­gai­lim au­to­mo­bi­lio, to­liau – tik pės­čio­mis. Var­lės, lyg šu­nys, vie­na ki­tą per­rėk­da­mos, kur­kia, kad sun­ku net su­si­kal­bė­ti.

Gal­va svaigs­ta nuo žy­din­čių aly­vų kva­po – be­veik pa­lei se­ną­jį ke­lią aly­vų sie­na.

Kau­ko­lės – po ąžuo­lu

Kęs­tu­tis at­pa­žįs­ta Pui­do­kų jau­jos, vai­kų ka­dais va­din­tos bai­sią­ja dar­ži­ne, pa­ma­tų ak­me­nis. Tuoj už jos – gi­lios dau­bos, tan­kiai už­žė­lu­sios me­džiais.

Skar­dis de­ši­niau Pui­do­kų jau­jos. Se­nas ąžuo­las, slen­kant smė­liui bai­gia nu­griū­ti, kaž­kie­no jau nu­pjaus­ty­tos šak­nys. Kęs­tu­tis at­pa­ži­no ąžuo­lą. Ke­li met­rai že­myn ir kai­riau ąžuo­lo. „Čia!“, – į skar­dį po ąžuo­lu ro­do Kęs­tu­tis.

1957–ųjų ru­de­nį trys Ty­ru­lių ber­niu­kai (Kęs­tu­čiui ta­da bu­vo še­še­ri) ėjo į Pui­do­ko so­dą, bu­vu­sį prie Rad­vi­liš­kio – Ty­ru­lių ke­lio, ato­kiau nuo so­dy­bos. Vai­kai kaž­ko­dėl pa­su­ko per žvyr­duo­bę. Ne­to­lie­se ąžuo­lo pa­ma­tė gu­lin­čias smė­ly­je tris žmo­nių kau­ko­les. Kęs­tu­tis la­bai iš­si­gan­dęs, o bro­liu­kai Sto­niai kau­ko­les net pa­lie­tę. Vai­kai ne­su­ma­nė nie­kam pra­neš­ti apie ra­di­nį. Iš­si­gan­dę spru­ko.

Ig­nas Po­žė­la Vis­man­tų kai­me bu­vo nu­šau­tas 1951 me­tų rugp­jū­tį. Kęs­tu­tis ma­no, kad iki 1957–ųjų kū­nas, pa­lai­do­tas be kars­to, ga­lė­jo suir­ti ir lik­ti tik kau­lai.

Žvyr­duo­bė ar pel­kė?

Kęs­tu­tis pri­si­pa­žįs­ta iš kar­to per­skai­tęs „Šiau­lių kraš­te“ straips­nį pri­si­mi­nė kau­ko­les. Nors Aus­ma pa­sa­ko­jo Po­žė­lai­tėms, kad pa­lai­kai ga­lė­jo bū­ti už­kas­ti pel­kė­je, Kęs­tu­tis tuo ne­ti­ki.

„Į pel­kę nie­kas ne­ga­lė­jo įei­ti, o dar su sun­kiu ne­šu­liu – mi­ru­sio­jo kū­nu. Ty­ru­lių pel­kė liū­lia­vo, kaip jū­ros ban­gos. Be to, tris die­nas pra­gu­lė­ju­sius kū­nus ne taip leng­vai nu­skan­din­si pel­kė­je. O žvyr­duo­bė kaip tik ri­bo­ja­si su pel­ke. Čia pat ke­lias. Ne­gi en­ka­vė­dis­tai bū­tų ri­zi­ka­vę sa­vo gy­vy­bė­mis? – svars­tė Kęs­tu­tis. – Čia bu­vo daug iš­ka­si­nė­tų duo­bių, nes ty­ru­lie­čiai čia kas­da­vo kau­pus ir lai­ky­da­vo bul­ves per žie­mą. Įme­tei į to­kią duo­bę ir be var­go“.

Kaip kau­ko­lės ga­lė­jo at­si­ras­ti pa­vir­šiu­je?

Kęs­tu­tis ži­no, kad sta­tant Ty­ru­lius apie 1950-uosius me­tus iš žvyr­duo­bės bu­vo ka­sa­mas smė­lis ir ve­ža­mas pil­ti ant ke­lių, gat­vių, nau­do­tas na­mų sta­ty­bo­se.

„Ga­li bū­ti, kad kau­le­liai iš­kas­ti ir iš­vež­ti žmo­nėms tryp­ti“, – spė­jo Kęs­tu­tis.

„Krau­ju ir aša­rom so­ti“

Kęs­tu­tis me­na ša­lia ke­lio bu­vus kop­ly­tė­lę, jo at­min­ty­je, – me­di­nę. Se­ni kle­vai tan­kiai apau­gę aly­vo­mis. Prask­lei­dę aly­vų ša­kas ne­ten­ka­me ža­do – į že­mę įau­gu­si se­nu­tė­lė be­to­ni­nė kop­ly­tė­lė, ku­rios vir­šu­ti­nė da­lis ga­lė­jo bū­ti me­di­nė. Už kop­ly­tė­lės – ak­muo su iš­kal­tais skai­čiais 1930 ir me­ta­li­nės tvo­re­lės lie­ka­nos.

„Krau­ju ir aša­rom so­ti, tė­vų že­me­le, būk dos­ni“ – jo­je iš­ra­šy­ti žo­džiai gerk­lė­je už­gniau­žia aša­ras. Ką me­na kop­ly­tė­lė? Ne­to­lie­se pa­lai­do­tų nu­kan­kin­tų žmo­nių, ku­rių kau­ko­lės mė­tė­si, li­ki­mus? Gal ne­ži­no­mų ka­pų ga­li bū­ti dau­giau žvyr­duo­bė­je?

Kęs­tu­tis ži­no, kad ne­to­lie­se – Jo­nai­tiš­ky­je, Pu­šy­niš­kiuo­se vy­ko Nnep­rik­lau­so­my­bės ko­vos, žu­vo Lie­tu­vos lais­vę ir sa­vo že­mę gy­nu­sių žmo­nių. Gal tai jų kau­le­liai il­si­si žvyr­duo­bė­je ir ši kop­ly­tė­lė jiems?

Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad su­si­dė­ję pi­ni­gų vie­ti­niai gy­ven­to­jai kop­ly­tė­lę pa­sta­tė Pu­šy­na­vos kai­mui at­min­ti.

Po 40 me­tų

Grįž­ta­me pro šim­ta­me­tę Sa­ka­laus­kų tro­bą. Pa­si­tin­ka mo­te­ris. Ko ieš­ko­me? „Ar tik ne Ni­jo­lė bū­si?“ – šyp­so­si Kęs­tu­tis.

„Kęs­tai, čia tu?“ – nu­stem­ba il­gai žiū­rė­ju­si Kęs­tu­čiui į vei­dą Ni­jo­lė Ba­ra­kaus­kie­nė. Ni­jo­lė su Kęs­tu­čiu ne­si­ma­tė be­veik 40 me­tų, nors šo­ko vie­nas ki­to ves­tu­vė­se.

Ni­jo­lė ne­nus­tem­ba, kad mes at­vy­ko­me į Ty­ru­lius, nes bu­vo skai­čiu­si „Šiau­lių kraš­te“ se­se­rų Po­žė­lai­čių is­to­ri­ją. Laik­raš­tį da­vu­si pa­skai­ty­ti dau­ge­liui bend­ra­dar­bių, kai­my­nų.

Ni­jo­lė 20 me­tų gy­ve­na šio­je so­dy­bo­je. Ly­di mus pas bu­vu­sią šios so­dy­bos šei­mi­nin­kę Ge­no­vai­tę Ma­čiū­nai­tę-Sa­ka­laus­kie­nę, gy­ve­nan­čią Ty­ru­liuo­se.

„Kau­le­lių ten bū­ta“

89-erių G. Sa­ka­laus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad nuo gi­mi­mo gy­ve­nu­si Pu­šy­na­vos kai­me, so­dy­bo­je, ku­rio­je da­bar gy­ve­na N. Ba­ra­kaus­kie­nė. Gir­dė­ju­si, kad žvyr­duo­bė­je bu­vę lai­do­ja­mi bau­džiau­nin­kai.

Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų lai­kais G. Sa­ka­laus­kie­nė gy­ve­no tė­vų so­dy­bo­je. Vie­tą, kur da­bar žvyr­duo­bė, se­no­vė­je va­di­no Py­liu­mi. Gal to­dėl, kad bu­vęs smė­lio kal­nas, ku­rį vė­liau nu­ka­sė?

„Aiš­ku, jei ir lai­do­jo, tai vi­siš­kai slap­tai, bet to­je žvyr­duo­bė­je kau­le­lių ir krau­jo bū­ta“, – nei pa­nei­gė, nei pa­tvir­ti­no ver­si­jos apie en­ka­vė­dis­tų nu­kan­kin­tų žmo­nių pa­lai­do­ji­mus G. Sa­ka­laus­kie­nė.

Gal apie Py­liu­mi va­din­tą žvyr­duo­bę ką nors ži­no­jo ki­ti Pu­šy­na­vos kai­me gy­ve­nę žmo­nės – Pui­do­kai, ki­ti? Gal ką gir­dė­ję jų pa­li­kuo­nys? Jie ga­lė­tų pra­tęs­ti šią is­to­ri­ją, ku­rios pa­bai­ga dar ne­pa­ra­šy­ta.

Komentaras: pa­lai­kus įma­no­ma iš­tir­ti

Ri­man­tas Jankauskas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Ana­to­mi­jos, his­to­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rius:

– Pa­lai­kų at­pa­ži­ni­mu už­sii­ma Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ras (LGGRTC). Su­ren­ka­mi liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mai, ta­da esant rei­ka­lui pa­si­tel­kia­mi ar­cheo­lo­gai ty­ri­mams vie­to­je. Jei ran­da­mi pa­lai­kai, jie pri­sta­to­mi į Vals­ty­bi­nę teis­mo me­di­ci­nos tar­ny­bą (VTMT) prie Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos, kur at­lie­ka­mi la­bo­ra­to­ri­niai ty­ri­mai ta­pa­ty­bės nu­sta­ty­mui.

Šiuo me­tu Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je ruo­šia­mas įsta­ty­mas, ku­ris vi­sus šiuos dar­bus reg­la­men­tuo­tų.

Jei už­duo­tis VTMT gau­na­ma iš po­li­ci­jos ar pro­ku­ra­tū­ros, ty­ri­mai at­lie­ka­mi VTMT biu­dže­to są­skai­ta.

Rita ŽADEIKYTĖ