Iš dar vienos meilužės medicinos sesers Vidas Antonovas sužinojo, kada į Šiaulių ligoninės kasą atvežami pinigai atlyginimams. 1972 metų spalio 5 dieną V. Antonovas su A. Skaruliu įvykdė legendinį apiplėšimą, kokio šalyje dar niekada nebuvo.
„Tądien atėjau į eilinį budėjimą. – prisimena Mafijos tėvas. – Gaisrų nebuvo. Tyliai išlindau per langą, sėdau ant dviračio ir atmyniau iki ligoninės.“
Prie savo dviračio bagažinės, prisirišęs miniatiūrinius acetileno ir deguonies balionėlius, jau laukė A. Skarulis. Buvo atėjusi ir V. Antonovo meilužė Birutė, kuri pasislėpė telefono būdelėje ir turėjo paskambinti plėšikams į kasą, jei pasirodys milicija.
Atkrapštę vieną ligoninės langą, plėšikai sulindo į pastatą. A. Skarulis sienoje išmušė skylę, per kurią ugniagesiai pateko į ligoninės kasos patalpas. V. Antonovas šio kambario langą laikė uždengęs audeklu, kol jo bendrininkas degikliu išpjovė seifo duris.
„Tada atrodė, kad mums velniškai sekasi – netoliese sargo namelis, tačiau sargas įsilaužimą pramiegojo. Buvo atvažiavusi milicija, bet Birutė mums paskambino. Kasoje sučirškus telefonui mes pasislėpėme, o nieko nepastebėję pareigūnai nudardėjo. Už sienos durimis trinktelėjo medicinos sesuo, užsukusi pasiimti kraujo, bet ir ji nieko neišgirdo“, – toliau pasakojo V. Antonovas.
Pats ir padegė, ir gesino
Bekraunant seife rastus 40 000 rublių pabiro maišelis monetų. V. Antonovas ragino draugą paskubėti, palikti smulkmę.
„Aš šitai valdžiai nepaliksiu nė 10 kapeikų!“ – atšovė A.Skarulis, per anksti pasijutęs į Vakarus pabėgusiu antikomunistu.
Prieš pabėgdami nusikaltėliai užtaisė partizanų knygelėje aprašytą padegimo mechanizmą, kurį bandydami prie Gėluvos ežero buvo supleškinę du nuomojamus namus. Plėšikai prisuko žadintuvą, pririšo siūlą prie indelio su glicerinu ir spruko.
V. Antonovas į darbą spėjo grįžti pačiu laiku – netrukus užkaukė sirenos, budėtoja pranešė, kad dega ligoninė. V. Antonovas gesindamas ligoninę vandens pylė kaip niekad daug. Atvažiavo prokurorė ir sutrikusi kasininkė. Pamainos viršininkas V. Antonovas pats pasirašė gaisro aktą.
Už išplėštuose seifuose rastus pinigus V. Antonovo – A. Skarulio gauja iš čigonų pirko aukso papuošalų, tačiau apžiūrėję pirkinius suprato gavę varinių.
Čigonų baronas išbalo, kai į jo namą įgriuvę A. Skarulis su V. Antonovu į jį nutaikė automatą „Kalašnikov“. Nutaręs, kad gyvybė brangesnė, apgavikas grąžino pinigus.
Pasiruošė užgrobti lėktuvą
1973-iųjų vasarą gauja jau buvo pasiruošusi užgrobti lėktuvą ir bėgti, tačiau vis delsė. Mat planus kiek sujaukė kiti lietuviai – tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, kurie 1970-ųjų spalį Gruzijoje užgrobė keleivinį lėktuvą. Nušovę stiuardesę bei sužeidę bandžiusius nepaklusti orlaivio pilotus, banditai lėktuvą privertė nusileisti Turkijoje.
Šiauliečiai suprato, kad jiems pakartoti orlaivio užgrobimą bus gerokai sunkiau, nes po Brazinskų išpuolio Sovietų Sajungos oro uostuose buvo smarkiai sustiprintas saugumas. Pasklido kalbos, kad kiekviename lėktuve ėmė skraidyti po civiliai apsirengusį ir pistoletu ginkluotą KGB darbuotoją.
Gauja ilgai derino užgrobimo planą. V. Antonovas ir jo sėbrai keletą kartų skraidė iš Rygos į Maskvą bei kitus miestus tikrindami apsaugininkų budrumą. Pabandė įsinešti metalinių daiktų – pavyko, nes metalo detektoriai dar buvo ne visuose oro uostuose. Tačiau neramino tai, kad buvo neįmanoma atpažinti, ar tarp keleivių yra civiliai apsirengęs ginkluotas KGB pareigūnas.
Tada V. Antonovas pasiūlė, kad jiems įsėdus skristi, Birutė išsitrauktų dvi granatas. Apsaugininkas išsiduos prišokdamas prie merginos, o tada V. Antonovas su A. Skaruliu jį „neutralizuos“.
Paskutinis apiplėšimas
Tačiau užuot tai padariusi, 1973-iųjų vasarą gauja ruošėsi įvykdyti dar vieną įžūlų apiplėšimą. Kultūristas A. Steponaitis dirbo inkasatoriumi, todėl plėšikai žinojo, kad pinigai atlyginimams į Gilvyčių (Šiaulių raj.) tarybinį ūkį vežami ūkio autobusiuku be apsaugos. V. Antonovas pasiūlė ant vieškelio numesti rąstą. Kai sustojęs autobusiuko vairuotojas išlips patraukti kliūtį, iš krūmų iššokę ginkluoti kultūristai A. Steponaitis su A. Šarapovu atims maišą su banknotais.
„Aš buvau žalias jaunuolis, kai Vidas mane įtraukė į savo gaują. – „Akistatai“ yra pasakojęs šiuo metu Šiauliuose ramiai gyvenantis verslininkas A. Steponaitis. – Sužavėjo romantiška idėja bėgti į Vakarus, gyventi JAV. Iš tikro antikomunizmas mums mažai rūpėjo, kur kas labiau viliojo gražus gyvenimas, todėl paklusau V. Antonovui. Kaip aš vėliau kalėjime dėl to gailėjausi...“
Gaujos nariai tik nežinojo, kad juos jau seka milicija ir net KGB. V. Antonovas jauniesiems sėbrams A. Steponaičiui su A. Šarapovu davė po pistoletą ir palydėjo iki plento Šiauliai-Kelmė, kur atsišakoja vieškelis į Gilvyčius. Pats gaujos vadas nupėdino į prie sankryžos esančias kapinaites, iš kur turėjo pastebėti atvažiuojantį tarybinio ūkio autobusiuką ir tolėliau krūmuose pasislėpusiems sėbrams duoti ženklą. Abu kultūristai susirado rąstą ir ėmė laukti V. Antonovo mosto.
Sėkmės metas baigėsi
Tačiau nuojauta kuždėjo, kad šįkart kažkas ne taip. Plėšikai sunerimo pastebėję iš tolumoje esančio miško išlindusius ir vėl tankmėje dingusius vyrus. Buvo karšta vasaros diena, o jie visi vilkėjo lietpalčiais iki žemės. Kariai, po drabužiais slėpę automatus? Kai V. Antonovas mostelėjo, kad atrieda autobusiukas, vyrukai pamatė, kad jį kažkodėl lydi įtartinas sunkvežimis. Nusprendę, kad sunkvežimio kėbule gali gulėti ginkluoti kariai, A. Steponaičius ir A. Šarapovas automobilius praleido neišlįsdami iš krūmų.
Kai abu jie V. Antonovui papasakojo, kodėl neapiplėšė autobusiuko, Mafijos tėvas savo auklėtinius išjuokė ir išvadino bailiais. Vaikinai taip įsižeidė, kad tą pačią dieną nesiruošę apiplėšė taupomąją kasą Šiauliuose.
Inkasatoriumi dirbusį A. Šarapovą kasininkės ne kartą buvo mačiusios, todėl jis liko saugoti lauke, o A. Steponaitis be kaukės įsiveržė į kasą ir, pagrasinęs pistoletu, pareikalavo atrakinti seifą. Kasininkės patyrė tokį stresą, jog nesugebėjo nei paspausti pavojaus mygtuko, nei drebančiomis rankomis atrakinti seifo. Nesugebėjo ir A. Šarapovas, todėl jis pašaukė A. Steponaitį. Seife plėšikai rado 2 000 rublių bei pistoletą, o šoko ištiktos kasininkės net nepažino matyto inkasatoriaus.
Bėgdamas vos nežuvo
Kriminalistų klausinėjamos moterys prisiminė vienintelį plėšikų požymį – abu įsibrovėliai buvo labai raumeningomis rankomis. Tais laikais Šiauliuose kultūristų buvo vos keli, todėl tą pačią dieną A. Steponaitis ir A. Šarapovas buvo suimti. Netrukus už grotų atsidūrė ir V. Antonovas su A. Skaruliu, o KGB išsivežė tėvynę išdavusį karininką Viktorą Anastenką, turėjusį pilotuoti užgrobtą lėktuvą.
Nesuimta liko tik Birutė, todėl V. Antonovas iki šiol įtaria, kad paskutinėmis dienomis ji buvo milicijos užverbuota informatorė.
Vienintelis V. Antonovas kaltinimus neigė iki paskutinės teismo minutės ir miliciją ilgai vedžiojo už nosies. Neva norėdamas parodyti, kur užkasti ligoninės pinigai, V. Antonovas miške nutraukė antrankius ir puolė bėgti, tačiau jam koją atsitiktinai peršovė milicininkas Viačeslavas Novikovas, kuris blogai matė ir šaudykloje niekada nepataikydavo į taikinį. Kulka sutrupino kaulą, medikai siūlė koją amputuoti, bet V. Antonovas atsisakė – pareiškė geriau mirsiąs.
Suimtam V. Antonovui bėgant mišku, kulka sutrupino kojos kaulą ir Mafijos tėvas vos nemirė („Akistatos“ archyvo nuotr.)
Liūdnas gaujos galas
„Kieto tardymo“ šalininkas V. Novikovas su trimis milicininkais norėjo A. Skarulį jėga priversti prisipažinti. Mušamas boksininkas neišsigando, įsiutęs nuplėšė prie grindų prisuktą kėdę ir vienas pats išsvaidė tris pareigūnus.
Bet greitai tardomasis palūžo, prisipažino ir parodė, kur užkasęs savo pinigų dalį. Vienintelis neprisipažino tik V. Antonovas, už užsispyrimą gavęs Mafijos tėvo pravardę.
Mafijos tėvo gaują, kaip ypatingai pavojingą, teisė Aukščiausiasis teismas Vilniuje. Nuosprendis paskelbtas 1974 metų spalio 7 dieną. Ideologiniais sumetimais posėdis buvo uždaras.
V. Antonovas nuteistas kalėti 13 metų, A.Skarulis – 14, nes jau buvo teistas už spekuliaciją.
Jaunieji kultūristai belangėn išsiųsti dešimčiai metų.
Birutė iš viso nebuvo teisiama ir sustiprino V. Antonovo įtarimus dėl išdavystės. Nežinomas tik karininko V. Anastenkos likimas. Tikėtina, kad už tėvynės išdavystę jis buvo sušaudytas.
Kitą savaitę skaitykite: Kaip atsėdėjęs teismo skirtą bausmę V. Antonovas nesėkmingai bandė užsiimti reketu..
Sigitas STASAITIS
Susiję straipsniai:
Mafijos tėvo kelias: iš sportiškojo Tarzano į plėšikus (8)
Mafijos tėvas – romantiškiausias sovietmečio nusikaltėlis (7)
