Ispanijos rinktinė Rio de Žaneiro olimpines žaidynes pradėjo ne taip, kaip tikėjosi. Du taiklūs metimai ispanus skyrė nuo dviejų pergalių, tačiau taip jau susiklostė, kad turnyras buvo pradėtas pralaimėjimais kroatams ir brazilams.
Dabar Ispanijos rinktinė atsidūrė tokioje situacijoje, kurioje yra tik dvi išeitys: laimėti visas likusias B grupės rungtynes ir į ketvirtfinalį veikiausiai žengti kaip ketvirtai komandai arba pralaimėti nors vieną susitikimą ir savo likimą patikėti oponentams. Pralaimėjimas Lietuvos krepšininkams ispanams labai realiai gali užverti duris į atkrintamąsias varžybas.
Nors ant raudonai baltų Ispanijos rinktinės marškinėlių puikuojasi garsios pavardės, aikštelėje žaidžia krepšininkai, kurie tų pavardžių kol kas nepateisina. Tuo Lietuvos rinktinė galėjo įsitikinti dar pasirengimo olimpiadai cikle, kai ispanus nugalėjo abu kartus (87:83; 78:76). Antrąjį sykį tai padarė Malagoje ir be pagrindinio atakų organizatoriaus Manto Kalniečio.
R.Rubio metimas ir suvaržyta laisvė – ispanų kančios puolime
Milžiniškas individualaus talento gylis leidžia Ispanijos rinktinei puolime daug improvizuoti ir rungtyniauti labai laisvai. Jei taip žaistų kitos komandos, jos paprasčiausiai atidavinėtų kamuolį varžovams į rankas, bet ispanams laisvė puolime yra esminis jų katalizatorius, kuris leidžia atsiskleisti šios rinktinės žaidėjų meistriškumui.
Problema ta, kad šiose olimpinėse žaidynėse Ispanijos rinktinė tapo gerokai labiau suvaržyta nei anksčiau. Ir tam yra kelios priežastys.
Pagrindinis Ispanijos rinktinės atakų organizatorius Ricky Rubio atsigavo po jį kamavusių traumų ir sužaidė beveik pilną 2015–2016 m. sezoną Minesotos „Timberwolves“ gretose. Į Ispanijos rinktinę jis turėjo atvykti neblogos fizinės būklės, nes sezoną Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) baigė anksti.
Dėl sportinės formos problemų, ko gero, nėra. Tačiau niekur nedingo esminis šio žaidėjo minusas, kuris jam neleidžia pakilti į dar aukštesnį lygį krepšinyje. R.Rubio yra tragiškas metikas iš tolimesnių distancijų. Tai kenkia ir jam, ir Ispanijos rinktinės žaidimui, kai jam diriguoja šis atakų organizatorius.
Jau pirmosiose ispanų rungtynėse su Kroatija galima buvo stebėtis, kiek daug erdvės R.Rubio suteikia Roko Leni Ukičius ar kiti kroatų gynėjai. Baisiausia tai, kad R.Rubio už tą erdvę savo varžovų nebausdavo. Jis mėgino tai daryti, bet nesėkmingai – prametė visus tris mestus tritaškius. Iš toli atakuoti šis ispanas buvo verčiamas kiekvienos atakos metu, tačiau dėl suprantamų priežasčių to nedarė. Žinoma, jam neturėjo būti lengva, supratus, kaip gynyba vis dėlto jo visiškai nevertina.
Rungtynes su kroatais R.Rubio baigė su apskritu nuliu taškų grafoje ir 1 rezultatyviu perdavimu. Toks beviltiškas pasirodymas persikėlė ir į antrąjį mačą su brazilais – 3 taškeliai, nė vieno rezultatyvaus perdavimo ir 5 pražangos. Galiausiai, galbūt trenerio nurodymu, o galbūt taip nusprendęs ir pats, R.Rubio mačą su Nigerija pradėjo aukščiausia pavara, draskęs afrikiečių gynybą prasiveržimais ir drąsiai, nors ir pro šalį, atakavęs iš toli – 15 taškų (0/4 tritaškiai), 4 rezultatyvūs perdavimai.
Agresyvus R.Rubio yra reikalingas Ispanijos rinktinei. Tačiau tai vis dėlto neišsprendžia fundamentalios problemos, kai įžaidėjas nekelia jokios grėsmės prie tritaškio linijos. Nuo R.Rubio per tris metrus atsitraukęs jo dengiamasis sukuria situaciją, kai likusiems 4 ispanams reikia pulti prieš 5 varžovus. R.Rubio žmogus gali be jokios baimės dalyvauti pagalbos veiksmuose, dvigubinti Pau Gasolį „ant ūselio“ bei kitaip trukdyti ispanams organizuoti ir išpildyti savo atakas.
Tuo pačiu R.Rubio minusinės galimybės atakuoti iš toli neleidžia jam efektyviai žaisti „du prieš du“. Aukštaūgiui nėra jokios prasmės statyti užtvaros, kai žaidėją su kamuoliu prižiūrintis žmogus stovi beveik ant baudos linijos. Tai neleidžia susikurti jokios erdvės ar pranašumo, kas ir yra „du prieš du“ tikslas.
Taigi Ispanijos rinktinės žaidimas su R.Rubio ir be jo pakankamai skiriasi. Su R.Rubio aikštelėje ispanai yra labai linkę fokusuotis į baudos aikštelę, o jei tiksliau į savo lyderį Pau Gasolį, kurio svarba šios komandos puolimui nustebino ir patį Joną Kazlauską. Be to, su R.Rubio Ispanijos rinktinės žaidimas pasižymi stagnacija ir įvairovės stoka. Keturi krepšininkai perimetre užsiima P.Gasolio paieška baudos aikštelės prieigose.
Kai R.Rubio rankšluostį paduoda Sergio Rodriguezas, ispanai pradeda žaisti kiek kitaip. Šis atakų organizatorius pasižymi kūrybingumu „du prieš du“ situacijose. Jis puikiai skaito gynybą ir sugeba labai efektyviai bausti varžovus už nedisciplinuotus pagalbos veiksmus. Kai Ispanijos rinktinės atakoms diriguoja S.Rodriguezas, ši komanda pradeda žaisti greičiau, laisviau, dažniau remtis „du prieš du“, o laisvo ploto erdvės baudos aikštelėje kur kas labiau praplatėja, nes oponentai priversti iš arti prižiūrėti visus penkis iš toli pataikyti galinčius ispanus.
Tikrasis Ispanijos rinktinės potencialas ir galimybės puolime atsiskleidžia su S.Rodriguezu, agresyviu Sergio Llullu, nebijančiu nestandartinių sprendimų Rudy Fernandezu ir drąsiai bei tiksliai iš bet kurios aikštelės vietos atakuojančiu Nikola Mirotičiumi. Tokią Ispanijos rinktinę sustabdyti tampa labai sudėtinga. Tačiau šiose olimpinėse žaidynėse tokia Ispanijos rinktinė krepšinį žaidė retai.
Dažniausiai tai yra komanda, kurioje keturi aikštelėje esantys žaidėjai be P.Gasolio yra vangūs, bijantys improvizuoti ir linkę priimti pernelyg atsargius sprendimus. Jie ieško savo lyderio P.Gasolio ir tikisi, kad būtent jis išspręs visus reikalus. Deja, ketvirtas krepšininkas olimpiadoje pagal panaudojimo procentą (metimu į krepšį arba klaida pabaigia 30,6 proc. ispanų atakų, kai yra aikštėje) negali vienas laimėti rungtynių. P.Gasoliui sunku, tačiau jis vis tiek demonstruoja solidžius statistinius rodiklius – 18,3 taško (52 proc. pataikymas „iš žaidimo“), 8,7 atkovoto kamuolio ir 2 blokai per kiekvieną susitikimą.
Su P.Gasoliu aikštelėje ispanai priversti žaisti lėčiau. Komandos lyderis nėra atletiškas „centras“ ir jį reikia kiek įmanoma labiau tausoti. Todėl Ispanijos rinktinė yra linkusi remtis poziciniu puolimu, užuot siautusi kontratakose. Lėtesniame krepšinyje P.Gasolis yra kur kas pavojingesnis nei greitame. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši Ispanijos rinktinė yra viena lėčiausiai olimpiadoje rungtyniaujančių komandų.
Galiausiai, šiame turnyre Ispanijos rinktinė susidūrė su dar viena rimta problema. Be S.Rodriguezo ant suolo nėra žmonių, kurie galėtų iš esmės padaryti įtaką žaidimui. Juanas Carlosas Navarro, Felipe Reyesas ir Jose Manuelis Calderonas išgyvena savo karjeros saulėlydžius ir tai tampa labai akivaizdu jų žaidime. Didelio įnašo į žaidimą neduoda ir perspektyvusis Willy Hernangomezas bei gynybos specialistas Victoras Claveras.
Gerai gintis sutrukdo nusiteikimas
Sakyti, kad Ispanijos rinktinė yra prasta gynybine komanda, nereikėtų. Būtent solidi gynyba dažnai leidžia ispanams kontroliuoti rungtynių tėkmę, nepaisant problemų puolime. Šį tą apie šios komandos efektyvumą gynyboje sako du skaičiai – varžovų pataikymo procentas ir klaidos. Štai kroatai krepšį „iš žaidimo“ atakavo 41 proc. tikslumu ir suklydo 14 kartų, o brazilai – 38 proc. ir padarė 10 klaidų.
Prie savojo krepšio ispanai ginasi sistema, kai perimetro žaidėjai yra agresyvūs, o „centras“ – pagrindinis krepšio saugotojas nuo prasiveržimų ir įkirtimų į baudos aikštelę. R.Rubio, S.Llullas, R.Fernandezas ir kiti perimetro krepšininkai neleidžia varžovams lengvai dalintis kamuoliu ties tritaškio linija – stengiasi uždaryti perdavimo linijas, taip neleisdami jiems be pasipriešinimo pildyti savo derinių. Situacijose, kai oponentai pasinaudoja tokiu agresyvumu ir įkerta link krepšio, ten jų laukia P.Gasolis, kuris atsakingas už prasiveržimų ir kitokio pobūdžio grėsmės artimoje distancijoje nuo krepšio gesinimą.
Pasyvioje rolėje P.Gasolis dalyvauja ir „du prieš du“ gynyboje. Čia jis laikosi arčiau krepšio, neatakuoja žaidėjo su kamuoliu ir dažnai yra labiau stebėtojas, kuris įsikiša tik tuo atveju, jei kamuolys pavojingai atsiduria arti krepšio. Problema tik ta, kad net ir pasyvus P.Gasolis gynyboje kartais yra skylė, kurią varžovai stengiasi išryškinti.
Puolime labai aktyvus Ispanijos rinktinės lyderis yra linkęs pasitaupyti gynyboje. Dažnai jis lūkuriuoja arti krepšio net neužsiėmęs gynybinės stovėsenos. Kroatijos perimetro žaidėjai, ypatingai Bojanas Bogdanovičius, nuolat atakavo P.Gasolį prasiveržimais. Kiti „du prieš du“ situacijose baudė ispanus metimais iš vidutinio nuotolio arba toliau, nes P.Gasolis nespėdavo prie jų prišokti. Treti, tokie, kaip Dario Šaričius, naudojosi P.Gasolio atsainumu, smeigdami metimus iš vidutinio nuotolio vienas prieš vieną arba atšokę „pikenpopo“ situacijose.
Ispanų gynyba labai dažnai stipriai priklauso nuo to, kiek jie turi motyvacijos dirbti kojomis. Jeigu perimetro žaidėjai pritingi gynyboje vienas prieš vieną ir leidžia savo oponentams įsiveržti į baudos aikštelę, ten būna problemų, nes P.Gasolis yra nemobilus ir neatletiškas. Jam trūksta šių savybių, kad galėtų efektyviai gesinti visus gaisrus šalia krepšio.
Kitas dalykas – tokie žaidėjai kaip R.Fernandezas ir N.Mirotičius nemėgsta kontakto. Jie tampa labai pažeidžiami situacijose „ant ūselio“, kur fiziškai stipresni oponentai gali provokuoti pražangas ir susikurti erdvės. Akistatoje su Ispanijos rinktine R.Fernandezas buvo tapęs Jono Mačiulio taikiniu žaidžiant nugara į krepšį.
Nepaisant išvardintų minusų, aukštas Ispanijos rinktinės krepšininkų meistriškumas leidžia kompensuoti labai daug iškylančių problemų. Tai yra protingi ir talentingi žaidėjai ir jeigu jie yra motyvuoti, juos pralaužti yra sudėtinga bet kam.
Ispanams labiausiai nepatiktų, jei:
– Gynyboje lietuviai žaistų kietai, neleistų ispanų gynėjams be didelio pasipriešinimo naudotis užtvaromis, nuolat disciplinuotai ir protingai keistųsi ginamaisiais, taip neutralizuodami prakirtimus ties tritaškio linija arba link krepšio.
– Suteiktų daug erdvės mesti iš toli R.Rubio.
– Kietai, tačiau leistinose ribose, gintųsi prieš P.Gasolį. Esant reikalui, protingai jį dvigubintų baudos aikštelėje.
– Puolime realizuotų erdves „du prieš du“ situacijose, kai P.Gasolis gintųsi atsitraukęs.
– Priekinės linijos žaidėjai būtų agresyvūs arti krepšio, nevengtų kontakto, ypač prieš N.Mirotičių, F.Reyesą ir W.Hernangomezą.
– „Tretieji numeriai“, ypač J.Mačiulis, sėkmingai žaistų nugara į krepšį prieš R.Fernandezą.
– Būtų aktyvūs ir agresyvūs prasiveržimais, taip versdami ispanų perimetro žaidėjus daug dirbti kojomis.
Žaidėjas, kurio neįvertinti negalima:
S.Llullas – nors ši olimpiada gynėjui klostosi kol kas gana sudėtingai, apie jį pamiršti Lietuvos rinktinės gynyba tiesiog negali sau leisti. Kai S.Llullas pajunta žaidimą, jis tampa beprotiškai pavojingu dėl savo unikalaus staigumo, kamuolio valdymo galimybių bei kūno koordinacijos. Jį tampa labai sudėtinga sustabdyti „du prieš du“ situacijose, jis pradeda pataikyti labai sudėtingus metimus ir tampa labai pavojingas vienas prieš vieną. Šis žaidėjas bet kada gali įnešti energijos ispanų žaidimui ir imtis iniciatyvos tada, kai to labiausiai reikia.
Pergalės receptas trumpai:
Brazilai ir kroatai Ispanijos rinktinei rimtų problemų kėlė pirmiausia dėl savo primesto fiziškumo ginantis. Jie buvo grubūs situacijose be kamuolio, kur neleido kontakto nemėgstantiems ispanų „mažiukams“ lengvai pasinaudoti užtvaromis ir įgyti erdvės. Jie taip pat stengėsi kiek įmanoma labiau apsunkinti gyvenimą P.Gasoliui, jį nuolat atakuodami puolime. Taip jie vertė jį dirbti ir eikvoti jėgas, kurių jam labai reikia kitoje aikštelės pusėje. Lietuvos rinktinė nuo pat pirmųjų minučių turi nestokoti agresijos ir primesti ispanams „raumenų“ krepšinio taisykles. Lietuvius slėgs kur kas mažesnė atsakomybė nei ispanus. Tai turi pavirsti į visišką pasitikėjimą savo veiksmais. Nepaisant dviejų pergalių pasirengimo cikle, jų nuvertinti negalima. Ispanai vis dar yra individualiai talentingesni ir mače su Lietuvos rinktine bus labai motyvuoti.
