„Treniruodamas jaunus žmones aiškiai matau, kokią įtaką jiems turi tėvai, draugai ir jų vertinami autoritetai. Todėl siekiu jiems perduoti pačias svarbiausias karate vertybes. Šios sporto šakos simbolis – baltas kimono. O tai – švaros, teisingumo, atsakomybės, savitvardos spalva“, – mintimis dalinasi pašnekovas.
Šįmet jo vadovaujamiems sportininkams buvo sėkmingi metai. Neseniai vykusiose karate varžybose dalyvavo beveik 1000 kovotojų iš visos Lietuvos, o „Energijos smūgis“ komandinėje įskaitoje tapo nugalėtojais. Net 35 D. Petrikausko klubo mokiniai tapo čempionais, 31 vicečempionu ir 13 iškovojo trečiąsias vietas.
„Ačiū kovotojams bei visai „Energijos smūgis” šeimai“, – sako D. Petrikauskas.
Kyokushin karate klubo įkūrėjo auklėtiniai birželį dalyvavo ir Europos čempionate Vengrijoje. Iš viso Lietuvą skirtingose svorio kategorijose atstovavo daugiau nei 70 sportininkų. Pagal vykusiųjų kovoti į Europos čempionatą dalyvių skaičių „Energijos smūgis“ buvo trečioje vietoje iš visų Lietuvos klubų.
„Labiausiai vaikus sportuoti motyvuoja tėvai ir asmeninės charakterio savybės“, – įsitikinęs tituluotas sportininkas.
Augęs nedideliame miestelyje D. Petrikauskas ilgą laiką lankė du sportinius užsiėmimus – vienas jį domino, o kitas buvo tėvų sumanymas.
„Tris dienas per savaitę švenčiau šventę, o kitos trys prilygo katorgai… Bet tokia buvo tėvų sąlygą: jei noriu žaisti futbolą, turiu eiti ir į karate užsiėmimus“, – prisimena D. Petrikauskas.
Vaikystėje, anot jo, daugelis vaikų nori laisvės, bėgioti, pasigrumti su bendraamžiais, pademonstruoti savo „kietumą“ keikiantis, nusispjaunant ar kažką nepiktybiškai pastumiant. Tai jam padovanojo gimtajame miestelyje vykdavusios futbolo treniruotės.
Tuo tarpu karate užsiėmimus D. Petrikauskas pasiekdavo tik autobusu įveikęs 40 kilometrų atstumą. Per šias treniruotes reikėdavo vilkėti baltutėlį išlygintą kimono, didžiąją dalį laiko tylėti ir paisyti ne vienos taisyklės.
„Viskas, kas tuo metu buvo blogiausio, man asocijavosi su karate. Keistis situacija pradėjo paauglystėje, kai supratau, jog šioje sporto šakoje pergalė priklauso tik nuo manęs. Ne nuo komandos. O laimėti aš norėjau. Ypač nerimavau dėl to, kokios formos būsiu, kai sulauksiu šešiolikos metų. Žinojau, kad tada turėsiu nusiimti apsaugas, varžybų metu atsiras didesnės smūgių galimybės ir kovose teks susitikti su geriausiais Lietuvos sportininkais iš didmiesčių“, – emocinį virsmą prisimena pašnekovas.
D.Petrikauskas savarankiškai ėmė tam ruoštis – keltis 5.30 val. ir kas rytą, prieš pamokas, bėgioti.
Vaikino motyvacija 2002 metais padovanojo rezultatą – gruodžio mėnesį vykusiose varžybose jis tapo šalies jaunių čempionu.
Būtent tuomet tėvai sūnų paragino pasirinkti vieną sporto šaką ir D. Petrikauskas nutarė toliau vystyti karate įgytus įgūdžius.
Tituluotas sportininkas šypsosi – jis nėra pats griežčiausias treneris, tačiau didžiuojasi savo auklėtiniais bei jų tėvais, leidžiančiais mažiesiems per treniruotes parinkti didesnį krūvį.
„Manau, daugelis trenerių vaikams galėtų daug duoti, bet neturi sąlygų, nes, pajutę, jog reikia dirbti bei dėti pastangų, auklėtiniai tiesiog pakeičia būrelį. Džiaugiuosi, kad mano skundai mano tėvų nepaveikė ir jie nepasidavė mano spaudimui“, – šypsosi D. Petrikauskas.
Apie 200 vaikų treniruojantis pašnekovas sako, jog kiekviena karate treniruotė prasideda 15 minučių tyla, kuomet auklėtiniai kartoja trenerio rodomus apšilimo pratimus. Tuomet kelios minutės skiriamos užsidėti apsaugoms, per kurias galima paplepėti su draugais. Iškart po to – mažiau nei valandą trunkantis užsiėmimas.
„Aišku, pasitaiko visko, bet kol kas nesu girdėjęs, kad kuris nors iš mano auklėtinių domėtųsi žalingais įpročiais. Didžiuojuosi jais ir visa mūsų bendruomene“, – sako D. Petrikauskas.
