Nors Lietuvos žydų bendruomenė atsiribojo nuo rašytojos Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie tariamą partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago vaidmenį Holokauste, Europos žydų kongresas ją užstojo.
Europos žydai taip pat pasmerkė leidyklą „Alma littera“, kuri nutraukė bendradarbiavimą su rašytoja ir iš knygynų pašalino visas iki šiol R. Vanagaitės išleistas knygas.
Visuomenės pasipiktinimo rašytoja sulaukė pareiškusi, kad A. Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas kagėbistų bei galėjo būti jų talkininkas. Rašytojos teigimu, tai patvirtina jos skaityti KGB dokumentai.
2018-uosius ketinama skelbti A. Ramanausko-Vanago metais.
Metas pripažinti savo kompleksus
Būtų išties skaudu, jei kitąmet minint apvalų savo valstybingumo jubiliejų Lietuva pasaulyje jau būtų pagarsėjusi kaip antisemitų kraštas. Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas, istorikas Bernaras Ivanovas pripažįsta, kad R. Vanagaitės pasisakymo išprovokuotas skandalas labai reikšmingas Lietuvai geopolitiniame kontekste.
„Žinoma, kad viskas dėliojasi į bendrą kontekstą ir hibridinio karo, čia ne tik Vanagaitės, bet ir kitų pasisakymų virtinė. Aišku, kodėl būtent dabar pasisakė, dar mūsų Statkevičiaus pasisakymas... O kam tai naudinga? Ar nėra už to kažko daugiau, nei, kad mes matome?“, - tv3.lt kalbėjo B. Ivanovas.
Istorikas stebisi visuomenės reakcija į R. Vanagaitę, juk ji – „niekas istorijos, mokslo sferoje, ji neturi nei mokslinių tyrimų, nuopelnų“. Tačiau, pripažįsta B. Ivanovas, Lietuvai nesiimant jokių veiksmų, tarptautinėje bendruomenėje galime patirti skaudžių pasekmių.
„Tai bus mūsų įvaizdžio degradavimas, mums siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir pozityvų požiūrį į save. Šiuolaikiniame pasaulyje valstybės įvaizdis yra labai svarbus ir jis kainuoja labai daug. Prarasti jį lengva, o suformuoti, įgyti – nepaprastai sunku“, - teigė B. Ivanovas.
Didžiausia problema, mano politologas, Lietuvos istoriniai kompleksai, kuriems įveikti prireiks daug laiko, bet to nepadarę – niekada nereabilituosime savo įvaizdžio pasaulyje.
„Visų pirma, nereikia elgtis kvailai tokiose situacijoje. Mes turime istorinių kompleksų visą eilę, kaip ir lenkai turi kompleksų dėl Holokausto. Ir jie paprasčiausiai yra susikaupę ir niekaip neišspręsti. Tai dėl mūsų nacionalizmo, užsisklendimo, noro arba baimės diskutuoti. Tai sudėtingos temos net akademine prasme – Holokaustas ir antisemitizmas“, - pripažino istorikas.
Jautriausiais klausimais priešai naudojasi
Po karo patekę po Sovietų Sąjungos okupacijos sparnu lietuviai neturėjo galimybės laisvai ir demokratiškai komunikuoti savo istoriją, pripažinti savo klaidas, pasimokyti. Jei išgrynintume savo istorinį naratyvą, atidžiai ištirtume savo praeitį, mano B. Ivanovas, propagandistai negalėtų manipuliuoti tokiomis temomis kaip Holokaustas.
„Nereikia prisiimti kompleksų šioje vietoje. Tie, kurie suinteresuoti mūsų šmeižimu, primeta žydšaudžių tautos įvaizdį. Kam jis naudingas? Dažniausiai tai naudinga didelei žmonių grupei, kurie iš tiesų yra tuo susitepę. Jie nenori, kad būtų įvardinti konkretūs budeliai, nori parodyti, kad visi tokie, kad visi antisemitai“, - pastebėjo politologas.
Istorikas pripažįsta, kad nusikaltimai Holokausto metu Lietuvos istorikų bendruomenei yra išties skaudi ir sunkiai nagrinėjama tema. Tačiau išsamus Holokausto nagrinėjimas ir diskutavimas visuomenėje parodytų pasauliui, kad mes šios temos nesibaidome.
„Tai yra labai sudėtinga ir labai skausminga. Bet būtina skaidriai ir aiškiai apie tai kalbėti. Jokiu būdu negalima tokios pozos išstatyti, kad mes patys čia viską žinome geriausiai. Bendromis frazėmis į tai atsakinėti negalima, reikia atsakinėti labai konkrečiai, aiškiai, parodant, kad mes pasiruošę įsitraukti į diskusiją ir veikti“, - siūlė B. Ivanovas.
Nesibaiminkime įvardyti budelių
Kaip konkrečiai spręsti Lietuvai nepalankią situaciją? Viešojoje erdvėje mirga įvairūs pasiūlymai – grąžinti R. Vanagaitės knygas į prekybą, 2018 m. arba 2019 m. paskelbti žydų metais, suburti tarptautinę istorikų komisiją tyrinėti A. Ramanausko-Vanago biografiją.
Pasak B. Ivanovo – jei pasiūlymas duos norimų vaisių, jis geras. Bet pirmiausiai Lietuvoje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio moksliniams istorijos tyrinėjimams, kad „pliurpologijai“ būtų užkirstas kelias.
„Reikia atsigręžti visų pirma į save, kalbėti viešai, kalbėti pasauliui, kad mes tos temos nebijome, apie tai, kad mes galime diskutuoti atvirai, viešai kelti klausimus. Kodėl tas mokslinis kalbėjimas svarbus? Nes tik mokslininkai, o ne pliurpologai, kurie plepa bet ką, rašytojai, kurie neturi nei kompetencijos, nei supratimo, nei šaltinių analizės, turi pasakyti savo žodį“, - siūlė B. Ivanovas.
Taip pat svarbu pripažinti, kad dalis visuomenės iš tiesų prisidėjo prie žydų žudymo karo metais, bet šiuos asmenis reikia įvardinti konkrečiai.
„Sklaidant mitus, pramanus apie antisemitus ir bendrą situaciją, įvardinti konkrečiai, kas tie antisemitai, budeliai pavardėmis, o ne kalbant, kad visi. Mes kalbame apie labai nedidelį nuošimtį žmonių, nedidelį procentą visuomenės, bet tai reikia įvardinti, kaip tai buvo padaryta Vokietijoje ar kitose šalyse, kurios buvo su tuo susijusios“, - kalbėjo istorikas.
Tik neneikime, kad išgyvename krizę
Viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas pritaria nuomonei, kad šiame skandale svarbus istorikų indėlis ir tvirta pozicija.
„Švaistymasis iš vienos pusės kažkokiais nepagrįstais „faktais“, išvedžiojamais, esant tokiai situacijai, kai mes kalbame apie kitų metų sprendimą – pats neatsakingiausias žingsnis, kuris privertė visą šitą laviną nuvažiuoti į apačią“, - tv3.lt kalbėjo A. Katauskas.
Blogiausia, ką galėtume padaryti, mano A. Katauskas, neigti, kad atsidūrėme komunikacijos krizėje.
„Krizinėse situacijose būtina kiek įmanoma labiau perimti situaciją į savo rankas ir pradėti patiems nors šiek tiek diktuoti toną kalbėjimo. Kol iš pat pradžių tai buvo visuomenės, rašytojos kalbos, dar nebuvo svarbi valstybės institucijų pozicija, jos nereikėjo. Bet dabar tiek diplomatiniais kanalais, tiek aukščiausių valstybės pareigūnų lūpomis reikalingas dėmesys šiai temai“, - teigė A. Katauskas.
Viešųjų ryšių žinovas taip pat pritaria viešojoje erdvėje kilusioms idėjoms vienerius metus paskelbti žydų metais. Pasak jo, tam tinkamiausia data būtų kaip tik valstybingumo atkūrimo šimtmetis.
„Galbūt reikėtų ne vien tik žydų metais, bet ir atsakymų metais, nes turime daug ką atsakyti ir yra gera proga – yra šimtmečio proga. Šimtmetis puiki proga, kai mes galime atsakyti į nepatogius klausimus“, - siūlė A. Katauskas.
