Mokslininkės Giedrė Purvaneckienė, Vita Venslovaitė, Irena Stonkuvienė ir Rūta Žiliukaitė antradienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pristatė tyrimą, kurio metu atliko tiesioginius interviu su 21 smurtą patyrusiu žmogumi ir 13 smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto aukoms ekspertų.
Labiausiai smurtauja vyrai
Tyrimo koordinatorė dr. Giedrė Purvaneckienė akcentuoja, kad iš visų Lietuvoje padarytų nusikaltimų – penktadalis yra smurtas artimoje aplinkoje.
„2018 m. 90 proc. kaltinamųjų [smurtu artimoje aplinkoje] buvo vyrai, o 78 proc. nukentėjusiųjų – moterys. Reiškia, tai yra vyrų smurtas prieš moteris, nereikia to slėpti. Tai yra kultūrinės šaknys. Mes tą išgyvendinti galime tik su labai stipria prevencija. Tam, kad tai išnyktų ir pasidarytų marginalinis dalykas visuomenėje, turi būti prevencija“, – tyrimo pristatyme antradienį kalbėjo G. Purvaneckienė.
Taip pat Lietuvoje vis dar nedrįstama pranešti apie seksualinį smurtą šeimoje, kur kas dažniau policija informuojama apie fizinį arba psichologinį smurtą.
„Mūsų sąmonė dar neleidžia suprasti, kad gali būti seksualinis smurtas artimoje aplinkoje“, – pastebėjo tyrimo koordinatorė.
Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vis dar nėra įvertinta, kiek smurtas artimoje aplinkoje kasmet kainuoja valstybei.
„Galime pasinaudoti tik 2014 m. Lyčių lygybės instituto tyrimu, kur matyti, kad dėl smurto artimoje aplinkoje valstybė patiria apie 600 mln. eurų nuostolių kasmet. Jeigu paskaičiuotume visą vyrų smurtą prieš moteris ne tik šeimoje, tuomet išeina – 1,5 mlrd. eurų nuostolių kasmet. Tai yra įvertinimas, tai ne tyrimas, tai vertinimas pagal analogijas su Jungtine Karalyste“, – sakė G. Purvaneckienė.
Nukentėjusieji bijo pokyčių
Su nuo smurto nukentėjusiaisiais bendravusi dr. Vita Venslovaitė įvardina, kad nemažai nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių žmonių bijo kalbėti viešai. Taip pat juos kamuoja baimė kreiptis pagalbos dėl gėdos, jie bijo pokyčių, jiems trūksta žinių, kaip galima spręsti problemas.
„Smurtas šeimoje vyko 20 metų, o moteris bijo pasakyti, kas vyksta. Taip pat nėra tikėjimo, kad gali kažkas padėti. Dar viena priežastis – nepasitikėjimas institucijomis dėl neigiamos asmeninės patirties ir dėl to, kad vyrauja tam tikrų institucijų stereotipai“, – kalbėjo V. Venslovaitė.
Kalbinti nukentėjusieji bijo kreiptis į specialistus ir dėl to, kad bijo prarasti savo atžalas arba netiki, kad specialistai ir institucijos apskritai pajėgūs jiems padėti.
Svarbu ir tai, kad dalis Lietuvos gyventojų nežino, kas gali jiems suteikti pagalbą, patyrus smurtą šeimoje.
„Kažkokio konkretaus informacijos šaltinio nėra. Trūksta informacijos apie specializuotus pagalbos centrus“, – pastebėjo mokslininkė.
Taip pat tyrimas rodo, kad streso metu auka neįsimena specialistų jam suteikiamos informacijos.
„Nukentėjusieji sako, kad policijos pareigūnai galėtų kelis pakartoti, užtikrinti, paklausti, ar suprato, palikti vizitines korteles, nes stresas daro savo“, – sakė V. Venslovaitė.
Trūksta prevencijos
Mokslininkių atliktas tyrimas atskleidžia, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar lieka aštria Lietuvos problema: valstybės institucijos ne visuomet geba kalbėtis tarpusavyje, nukentėjusiems trūksta aiškios informacijos, kur galima kreiptis pagalbos, smurtą patyrę neįgalieji yra informaciniame vakuume, vyrauja pranešimai tik apie fizinį smurtą ir tai rodo, kad ekonominis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali būti sunkiau atpažįstamas.
Pastebima, kad Lietuvoje nevyksta nuosekli ir visa apimanti smurto prevencija, ypač švietimo srityje, pasiekiančioje jaunąją visuomenės kartą, sveikatos specialistai nemato savo vaidmens suteikiant informaciją ar pagalbą nukentėjusiems nuo smurto, o žiniasklaidoje matomas vaiko teisių apsaugos darbuotojų įvaizdis kartais nugąsdina moteris kreiptis pagalbos, nes mamos baiminasi, jog bus laikomos kaltos dėl saugios aplinkos neužtikrinimo vaikui.
Tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip veikia nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių gyventojų apsauga, kokia pagalba pasiekia aukas, kaip užtikrinamas valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, kokiu mastu vyksta smurto artimoje aplinkoje prevencija.
