Kaip pasakoja Žuvinto biosferos rezervato direkcijos vadovas Arūnas Pranaitis, pagrindinė gandrų migracijos banga nuvilnija rugpjūčiui persiritus į antrą pusę ir pasibaigia rugpjūčio mėnesį. Ne veltui sakoma, jog gandrai išskrenda iki Šv. Baltramiejaus – rugpjūčio 24-osios dienos. Tikėta, kad po šios dienos gandrą Lietuvoje pamatyti galima tik pavasarį.
Gandrų išskridimo diena sutampa su Baltramiejaus varduvėmis. Tai simboliška diena, kuomet šviesios paros metas stipriai trumpėja, derlius kaip ir nuimtas, taigi yra kiek daugiau laiko. Žmonės sakydavo, kad po Baltramiejaus gandras išsineša pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė šeimynai jau nebeduos, nes diena gerokai sutrumpėjo. Taip pat šią dieną buvo paplitę oro spėjimai, buvo sakoma, jei rugpjūčio 24 d. šviečia saulė, laukiama sauso rudens.
Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį.
„Mūsų nacionalinis paukštis jau skuba skristi iš gimtinės. Sudėtinga pasakyti, kiek gandrų jau pasitraukė iš gimtinės – greičiausiai absoliuti diduma. Išskrendančių gandrų dabar reiktų dairytis nebe lizduose, o laukuose. Būtent čia dar galima pamatyti nemažus jų būrius, kurie irgi greitai tirpsta“, – pasakoja A. Pranaitis.
Pastaraisiais metais jokia retenybė gandrą pamatyti ir rugsėjo mėnesį. Tik tokie gandrai vadinami užsilikusiais.
Baltasis gandras yra ganėtinai unikali rūšis, kurios absoliuti dauguma individų pradeda migruoti labai nedideliame laiko intervale – beveik visi kaip susitarę. Žuvinto biosferos rezervato direkcijos vadovas Arūnas Pranaitis pasakoja, kad lietuviški gandrai turi unikalią galimybę pateisinti įsitikinimą, jog paukščiai išskrenda žiemoti į pietus.
„Gandras žiemoti skrenda beveik tiesiai į pietus kaip turistai, skrendantys į Turkiją, – vis toje pačioje laiko zonoje: pro Baltarusiją, Ukrainą, Rumuniją iki vieno svarbiausių migracijos taškų – Bosforo sąsiaurio Turkijoje. Tada vėl siaura Viduržemio jūros pakrantės juosta pro Siriją, Libaną bei Jordaniją iki Izraelio. Šiose šalyse susirenka didžiuliai kiekiai – iki pusės milijono gandrų iš visos Centrinės ir Rytų Europos ir Mažosios Azijos. Čia gandrai apsistoja ilgesniam laikui, kelioms savaitėms, vėliau kirtę Sacharą gandrai galiausiai pasklinda – Čade, Sudane, Konge, net Pietų Afrikos Respublikoje“, – gandrų migracijos maršrutą pateikia A. Pranaitis.
Tačiau atsisveikinimas su gandrais visiškai nereiškia atsisveikinimo su kitais paukščiais. Žuvinto biosferos rezervate dabar garsu kaip reta. Lankytojams išskirtines patirtis garantuojantis A. Pranaitis pasakoja apie įdomiausias paukščių rūšis, kurias dabar galima pamatyti atvykus prie Žuvinto.
„Žuvinte dabar telkiasi balsingos pilkosios žąsys ir gervės. Šių paukščių rūšių suskaičiuota tūkstančiais. O kur dar daugiatūkstantiniai varnėnų, šelmeninių ir langinių kregždžių pulkai suskrendantys nakvoti į Žuvinto meldynus ir nendrynus, margasparnės pempės, kurių būrius dabar galime stebėti nuolat. Iš tiesų, daugeliui paukščių rūšių rugpjūtis, rugsėjo pradžia – dar lyg vėlyvų vasaros atostogų metas, kai gali pasistiprinti, sukaupti energijos prieš ilgą kelionę į žiemąvietes“, – kviesdamas lankytojus atvykti stebėti paukščių į Žuvinto biosferos rezervatą pasakoja A. Pranaitis.
