Šilutės Hugo Šojaus muziejaus restauratorė atveria duris į saugykla, kurioje aibė restauratorių rankų laukiančių, bet nesulaukiančių eksponatų. Moteris sako, jog jie čia dūlės dar ilgai – restauratoriai į mažus pajūrio miestelius nesiveržia, tad specialistų čia labai trūksta.
„Restauratoriai po mokslų pasirenka darbą ir išvažiuoja į Kauną arba Vilnių. Į didmiesčius. Į tokius mažus miestelius jie neatvažiuoja. Sako, kad ten yra didesnės galimybės jaunimui“, – sako restauratorė Natalija Kučinskaja.
Tačiau pašnekovės įvardinamos didesnės galimybės yra ne finansinės. Pradedantieji istorinių eksponatų restauratoriai visoje Lietuvoje uždirba panašiai – apie 900 eurų į rankas per mėnesį. Norintys uždirbti daugiau, privalo kelti kvalifikaciją, o tai užtrunka ne vienerius metus.
Pasak restauratorių, jaunimui mažesniuose miesteliuose tiesiog trūksta vietų, kur galėtų praleisti laisvalaikį. Esą po tokio kruopštaus darbo, net patyrusiems restauratoriams norisi atsipalaiduoti: „Išardoma, plaunama, paskui šarminama, atstatoma. Atstatomi tie visi trūkstami dalykai parinkus tinkamą popierių. Visą tai darome su skalpeliu.“
Vieno istorinio eksponato restauracija gali užtrukti net pusmetį: „Viską įmanoma atrestauruoti. Ir dokumentus mes gaunam, ir knygas. Čia va ir įrišimas pažeistas. Irgi keičiam.“
Tačiau tokių, popieriaus restauratorių, niekas Lietuvoje neruošia. Tenka mokytis užsienyje. Medinių eksponatų restauratoriai studijuoja Kaune bei Telšiuose. Matydami tokį jaunų restauratorių vakuumą pajūryje Klaipėdos universitete susikūrė archeologų bei istorikų draugija, kuri savo iniciatyva stengiasi sudominti jaunuolius išmokti restauratorių amato.
„Kviečiam tiesiog galbūt pasavanoriauti pradžioje, nes vykdom šiuo metu didelius darbus archeologinės medienos restauravimo srityje, tai toks principas kol kas ir yra. O vėliau planai dideli ir kelsim kompetencijas tiek tų jaunųjų specialistų, tiek savo ir tikimės išsivystyti į didelį tokį centrą, kuris teiks paslaugas visame regione“, – pasakoja restauratorė Akvilė Poškienė.
O pastatų restauratorių padėtis pajūryje visai kitokia. Nors jų atlyginimai dar mažesni ir pradedantieji uždirba apie 800 šimtus eurų į rankas, tačiau pastatų restauratorių gretos pajūryje didėja. Palangos simbolį – Kurhauzą – po gaisro iš pelenų prikėlė kone pusšimtis pajūrio restauratorių.
„Kai nėra tokių restauracinių darbų, turi galvoti kaip tuos žmones išlaikyti. Kaip jiems duoti užsidirbti kitais darbais. Na, dabar ruošia statybininkų mokyklos tos, tai mes bendradarbiaujame su Vilniaus statybininkų ruošimo centru, Klaipėdos. Tai praktiką imam. O kai ateina 15 žmonių, žiūrėk, du-tris mes nusižiūrime“, – teigia bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas.
Istorinių eksponatų restauratoriams lieka tik tikėtis, jog Klaipėdoje susibūrę istorikai bei archeologai sugebės pritraukti jaunimą. Jei ne, sako specialistai, naujokus teks motyvuoti bent didesne alga.
Pavyzdžiui, plėtojant jau vykdomą legalią praktiką, kai restauruojami privačių klientų atnešti daiktai. Dalis už tai sumokėtų pinigų atsiduria ir restauratoriaus kišenėje. Pavyzdžiui, medinio kryžiaus restauraciją jo savininkui atsieina apie 300 eurų.
