Stereotipinis lietuvis
Koks yra lietuvis? Pirmiausia pavydus, paskui – darbštus, dar svetingas ir uždaras, bet nepasižymintis geromis manieromis. Kas geriausiai simbolizuoja Lietuvą? Gintaras, vėliava, krepšinis, Gedimino pilis ir netgi cepelinai. Tą atskleidė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atliktas tyrimas.
Vėliavą, kaip valstybės simbolį, labiausiai akcentavo vyriausios kartos apklausiamieji, o jaunimas Lietuvą pirmiausia sieja su krepšiniu. Lietuviai su savo šalimi mažiausiai tapatina praeities simbolius – verpimo ratelį, molio dirbinius, klumpes, senas sodybas, koplytstulpius ir netgi duoną.
Kalbėdami apie būdingus charakterio bruožus lietuviai sau gana kritiški. Geras manieras, polinkį padėti kitiems, jausmingumą, religingumą ir išsilavinimą dauguma apklaustųjų nurodė kaip mažiausiai būdingus tėvynainiams.
Nemanieringiausiais lietuvius laiko vyresni, 60–69 metų, žmonės, tačiau jaunimas nemano, kad mums trūksta gerų manierų. 20–29 m. respondentai taip pat pasirodė mažiausiai turintis altruistiškų paskatų, tačiau šio amžiaus grupė dažniausiai lietuviams būdingu bruožu įvardijo jausmingumą. Nejausmingiausiais lietuvius laikė 70–79 m. apklaustieji.
Pavydžiausiais lietuvius taip pat laiko vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.
Tautiečiams būdingą darbštumą dažniau nurodė 50–59 metų respondentai, tačiau šiandienos jaunimui darbas nebeatrodo tokia reikšminga vertybė kaip vyresniajai kartai. Mažiausiai darbščiais lietuvius laiko 20–29 metų žmonės.
Lietuviškumo samprata kinta
Ar nupieštas tyliai triūsiančio, nei skaudulių, nei džiaugsmų nelinkusio atverti, vaišingo, tačiau neišauklėto ir pagalbos rankos neskubančio ištiesti lietuvio paveikslas – teisingas?
VDU lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdus susistemino prieš ketvertą metų.
Socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojos Irenos Šutinienės nuomone, jei tyrimas būtų pakartotas, galbūt pamatytume visai kitokią Lietuvą ir patį lietuvį. I.Šutinienė svarsto, kad baigtinio lietuviškumo bruožų rinkinio vertėtų atsisakyti.
„Tai yra nuolat kintama ir pasirenkama individualioje situacijoje“, – „Sekundei“ teigė pašnekovė.
Kiek mumyse yra lietuviškumo, jos nuomone, labiausiai nusako individualūs apsisprendimai – meilė Lietuvai ir pagarba tradicijoms, papročiams.
Lietuviškumo samprata – kintantis reiškinys, lemiamas istorinių, socialinių pokyčių valstybėje. Po Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, patriotinius jausmus nustūmus rūpesčiams dėl materialinių dalykų, pradėta kalbėti apie tapatybės krizę. Tačiau, I.Šutinienės nuomone, dinamiškas pasaulis keičia tautinio tapatumo sampratą.
„Mes tolstame nuo tarpukariu susiformavusios prigimtinės lietuviškumo sampratos, kad lietuviu gimstama. Dabar lietuviškumas nebetapatinamas su prigimtinėmis savybėmis – lietuviu galima būti gimus ir gyvenant emigracijoje ir netgi nemokant lietuvių kalbos.
Atsiranda platesnė moralinė samprata – lietuviškumą atspindi meilė Lietuvai, nostalgija.
Tai – ne tapatybės krizė, o lietuviškumo sampratos kaita“, – mano I.Šutinienė.
Iš valstietiškos – į industrinę
Kas esame – po pasaulį išsivaikštanti darbščių pavyduolių, gintaro ir krepšinio tauta, iš atminties stumianti praeities atributus – senas sodybas, koplytstulpius ir kryžius? Ar karžygių kraštas, lemtingomis akimirkomis prisimenantis, kad lietuviui visais laikais už nugaros stovėjo, jį gynė ir globojo protėvių vėlės?
„Skurdo vakarienė, kai iš valstietiškos kultūros iš karto bandome peršokti į industrinę.
Kai etnokultūriniai dalykai nebedėstomi, užmirštami, nebranginami, prarandama tapatybė gimdo nepasitenkinimą, depresiją. Kur jūs šiais laikais girdite aukštaičių pasididžiavimą sutartines? Per televiziją žiūrovus gąsdina vėlėmis, nors lietuviai visais laikais su jomis draugavo. Gal iš tiesų atėjo laikas, kai vaisius pražudo žiedą“, – svarsto etnokultūrologas, Panevėžio kolegijos dėstytojas Laimutis Vasilevičius.
Jo teigimu, nuo kitų tautų lietuvis skiriasi daugeliu dalykų – išvaizda, sudėjimu, charakteriu ir vertybėmis.
Tautos stiprybė – santykis su protėviais
L.Vasilevičius svarsto, kad lietuviui kartais ir pačiam turbūt sunku suvokti savo išskirtinumą Europos tautų šeimoje. Nereikšmingais atrodantys įprasti kasdieniai dalykai, L.Vasilevičiaus nuomone, atskleidžia ypač stiprų lietuvio santykį su iš senų senovės besitęsiančiomis tradicijomis, užkoduotomis pasąmonėje.
„Kokioje tautoje dar pamatysite prie kapo senutę, besišnekančią apie sveikatą, karvutę ir paršelius su prieš keletą metų mirusiu vyru? Išlaikytas lietuvio santykis su mirusiaisiais yra fantastinė mūsų tautos vertybė ir vienas didžiausių išskirtinumų. Juk ne atsitiktinai Vėlinių dieną bet kokiu oru bent kiek dar pakrutantieji lekia į kapines. Vadinasi, mes tikime vėlėmis, o ne jų bijome“, – „Sekundei“ teigė L.Vasilevičius.
Anot jo, lietuvių tautinio tapatumo suvokimas sustiprėja grėsmės akivaizdoje.
Etnokultūrologo nuomone, ne antropologiniai dalykai ir ne atsitiktinumas lėmė, kad lietuviai per amžius garsėjo kaip karžygių tauta, gebėjusi parklupdyti keliskart galingesnį priešą.
„Mūšiuose lietuviai visada jautė, kad jie ne vieni – kartu protėvių vėlės. Pagalvokime, ar be tikėjimo protėviais lietuviai būtų pajėgę pokariu taip ilgai priešintis? Tas pasikartojo ir 1991-ųjų sausį, kai stoję ginti Seimo lietuviai staiga pajuto jėgą tarsi turėtų tvirtą užnugarį. Tai kodėl dabar lietuviams prireikė Helovino vėlėms išbaidyti?“ – stebisi L.Vasilevičius.
Vienija santūrumas
L.Vasilevičiaus nuomone, lietuviams, kaip žemdirbių tautai, iš tiesų būdingas darbštumas. Tačiau ir drąsa – ne mitas, o charakterio bruožas: karinga tauta sukūrė ir valstybę, ir karalystę, ir Didžiąją Kunigaikštystę, o lietuvių kariuomenė minima ne vienos tautos metraščiuose.
Pavydas, etnokultūrologo nuomone, vis dėlto nėra lietuvių prigimtinis tautinis bruožas. L.Vasilevičius svarsto, kad pavydas lietuvio charakteryje išryškėjo tik XX a. pradžioje, kai vykdant žemės reformą kaimai buvo skirstomi į vienkiemius.
„Tada ir virto lietuviai pavyduoliais, kariaujančiais dėl žemės pėdos, neliko bendruomeniškumo. Bijau, kad ir dabar laimi tas, kuris godesnis, o ne išmintingesnis“, – mano L.Vasilevičius.
Bendru tautos bruožu dėstytojas įvardija santūrumą. Anot jo, tai – skaudžios, karų, priespaudų alintos, ne kartą kilusios ir prisikėlusios tautos istorijos pasekmė.
„Istorija mus padarė atsargius ir karingus. O visa kita – paprotiniai dalykai. Iš ištvermingųjų žemaičių sunku žodį ištraukti, aukštaičiams būdingas daugžodžiavimas ir svetingumas, tačiau iš suvalkiečio gražiai nepačiulbėjęs nė vandens atsigerti negausi, o jau dzūkių moterų meilumas!“ – lygino L.Vasilevičius.
Didžiuojasi išsaugoję tautiškumą
Panevėžyje gyvenančios giminės penktos kartos atstovas etnokultūrologas juokauja net ir būdamas svetur nesugebėjęs pabėgti nuo aukštaitiškos prigimties.
Tarptautinėje logistikos kompanijoje septynerius metus dirbęs ir ne vienoje užsienio šalyje apsistojęs L.Vasilevičius pasakoja, kad net tarp europiečių kultūrų skirtumai ryškesni nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Lietuviai mano esantys uždari. Bet, tarkim, dirbdamas Olandijoje visą dieną prasėdėdavau šalia kolegos olando, o jis man – nė žodžio, tarsi būčiau tuščia vieta. Iš pradžių graužiausi, kad gal su manimi kažkas negerai, bet ilgainiui supratau, kad tai tiesiog mūsų nacionaliniai skirtumai“, – pasakojo etnokultūrologas.
L.Vasilevičius įsitikinęs, kad lietuviams savo charakteriu artimiausi ne broliai latviai.
„Baltarusiai, kaip ir lietuviai, kaimietiškos tapatybės tauta. O latviai labiau vokiškos aristokratiškos kultūros atstovai“, – mano etnokultūrologas.
Kolegijos dėstytojas pažymi, kad lietuviai pernelyg savikritiški, linkę nuvertinti, ką turi, ir dažnam tenka gerai pasukti galvą, kad sugalvotų, kuo galėtų pasididžiuoti prieš svečią iš užsienio. L.Vasilevičius svarsto, kad užsieniečių nupieštas lietuvio paveikslas veikiausiai nemenkai skirtųsi nuo paties įsivaizduojamo.
„Man dažnai tenka priimti svečius iš Italijos, Čekijos, Vokietijos. Žinote, kas jiems labiausiai krenta į akis? Ogi mūsų tuščios, švarios gatvės ir lietuvių savigarbos jausmas. Jie žavisi, kad mes dar tebemokame didžiuotis savo kraštu“, – pabrėžia etnokultūrologas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
