Tyrinėtojai ginčijasi, kokius dabartinių lietuvių bruožus laikyti po-sovietiškumo ženklais. Tačiau itin mažai šios srities lyginamųjų studijų, kurios bandytų atskleisti, kokie svarbiausi skirtumai skiria lietuvišką (baltišką), rusišką ar net lenkišką komunizmo palikimą.
Norėtųsi mesti žvilgsnį tik į tris svarbiausias sritis, kurios koncentruoja po-sovietinius Lietuvos bruožus. Tai valstybinių ir kultūrinių institucijų paveldas, teisinės sąmonės sritis bei perdėtas privatizmas ir socialinio solidarumo erozija, pakertanti atviros pilietinės visuomenės kamieną.
Pažymėtina tai, kad, palyginus su kaimynėmis Latvija ir Estija, per sovietų valdžios dešimtmečius Lietuva patyrė didesnes permainas. Iki sovietų okupacijos kaimynės jau buvo industrinės, miestietiškos kultūros šalys, o Lietuva- vis dar agrarinė. Tad sovietmetis lietuvius perkėlė iš kaimo į miestą, iš agrarinio krašto padarė sovietinės pramonės ir miesto kultūros vietą. Atsirado ištisas valstybės kultūros institucijų tinklas, kurio nebuvo ir negalėjo būti ankstesnės nepriklausomybės laikais. Tai padarė sovietai. Ir padarė labai drastiškomis priemonėmis.
Šiaip ar taip, 1990-siais iškėlus nepriklausomybės lozungus ir sovietų santvarkos nuvertimo siekius, į artimiausių veiksmų programą nebuvo įtraukti sovietinių institucijų (ypač kultūros) kaitos reikalai. Kolaborantai-komunistai buvo atpažįstami ministerijų, KGB ir kitų valdžių viršūnėse. Oficialiosios kultūros institucijų tas atpažinimas nelietė. Ilgamečiams muziejų, teatrų, valstybinių meno kolektyvų, oficialiųjų kūrybinių sąjungų vadams-veteranams bei nusipelnusiems „sovietų liaudies artistams“ negrėsė net menkiausias desovietizacijos pavojus. Ištvano Sabo „Taking sides“ paliesta moralinio pasirinkimo problema totalitarinio režimo sąlygomis lietuvių kultūros po-sovietinio establišmento beveik nesujaudino.
Todėl ir dabartinis kultūros institucijų šleifas liko menkai pasikeitęs. Užtenka įžengti į Lietuvos kultūros ministeriją, kad pamatytume šios istorijos ikonografinius faktus: ministrų portretų galerija, kurioje puikuojasi rašytojas, bolševikas, aktyvus sovietų kolaborantas A. Gudaitis-Guzevičius. Jei šią galeriją palyginsime su Lietuvos teisingumo ministerijos analogišku rinkiniu, aptiksime jautrų skirtumą: čia portretų galerija prasideda Pirmosios Respublikos ministrais, tačiau nuo 1940 iki 1976 m. palikta spraga, o po to atsiranda sovietų Lietuvos teisingumo ministras Pranas Kūris. Raiškus skirtumas, kuris nesunkiai pasiduotų vizualinės antropologijos ir istorinės atminties interpretacijoms. Tačiau šiuose komentaruose negana vietos.
Visiškai aišku, kad dauguma lietuvių sovietų režimą suvokė kaip okupacijos padarinį, kaip atneštinę, svetimą, primestą tvarką. Jie pakluso, įvairiai prisitaikė: vieni ugdė savanaudiško kolaboravimo, o kiti - klastingo nepaklusnumo įgūdžius. Tačiau dauguma tapo ciniškai indiferentiška viešai komunistų demagogijai ir prievartinei viešojo gyvenimo kolektyvizacijai. Apsikasimas privatybės apkasuose, saugant grėsmingai siauras savo individualaus gyvenimo ribas, buvo svarbi sovietinės tvarkos išdava.
Visi tie įpročiai liko neįveikti ir dabartinėje Lietuvoje. Galima teigti, kad agresyvus privatizmas yra ne tik neo-kapitalizmo padarinys. Tai yra ir neišvengtas (baisu sakyti- neišvengiamas) po-sovietizmo bruožas.
