Daugelis emigrantų gėdijasi papasakoti, nuo ko pradėjo savo karjerą svetimoje šalyje. Darius avirai prisipažino, kad pirmiausia nusivylė situacija Lietuvoje, o dirbti pradėjo indų plovėju.
„Kai baigėsi paskutiniai mokslo metai, vis dar nežinojau, kuo noriu būti. Nuo pat mažens buvau darbštus ir sportiškas. Iš pradžių savo karjerą siejau su futbolu, nes tikrai gana gerai žaidžiau. Nelemtos traumos vėliau pakišo koją ir sudaužė paskutines viltis siekti savo tikslų.
Teko galvoti, kuo noriu būti ateityje, ilgai neieškojęs supratau, kad knygos – ne man. Sunkus darbas už mažą mokestį tikrai nevilioja, tad pabandžiau Darbo biržą, kuri nesugebėjo pasiūlyti tai, ko noriu. Siūlydavo tokias darbo ir mokslų šakas, kurios turėjo užlopyti valstybės apmokamas vietas, surinktų tinkamą žmonių skaičių“, - naujienų portalui tv3.lt pasakojo emigrantu tapęs Darius.
Dirbo indų plovėju
Keli mėnesiai nežinios nepakeitė vyro užsispyrimo. Kaip pasakoja pats Darius, pirmasis darbas buvo pats sunkiausias. Anot jo, net ir pradėjus dirbti, po kelių savaičių lengviau tikrai nepasidaro.
„Po gero mėnesio sulaukiau skambučio, kad esu laukiamas Airijoje ir po keletos savaičių gausiu darbą. Susikroviau lagaminus ir išvykau šiek tiek daugiau nei prieš keturis metus. Pirmas mano darbas buvo itališkame restorane indų plovėju. Pirmas darbas užsienyje tikrai nebuvo pats saldžiausias, kad tave pamatytų, įvertintų ir pasamdytų prireikia mažiausiai kelių savaičių. Gavęs sutartį išsikrausčiau iš šeimos narių būsto ir pradėjau gyventi savarankiškai. Darbo sąlygos nebuvo labai geros. Per 10 valandų galėjau pasiimti vos porą pertraukų, jeigu spėji apsidirbti, gali eiti pavalgyti kaip normalus žmogus. Jeigu yra daug darbo apie pertraukas ar nuėjimą į tualetą gali tik pasvajoti.
Pavalgai kokį nors užkandį ir bėgi dirbti toliau. Supratau, kad tai prie gero tikrai neprivers, laisvu nuo darbo metu pradėjau padėti virtuvės šefams. Vėliau buvau įvertintas paties šefo. Pasakysiu atvirai: mokykloje buvau tinginys, nemaniau, kad anglų kalba iš viso man bus reikalinga. Airiai dažnai pykdavo ir rėkdavo, kad dirbu lėtai. Daugelis pyko, sakė, kad esu nevertas tokio paaukštinimo. Psichologiškai turbūt buvau paveiktas ir palūžau, teko išeiti iš darbo“, - pasakojo emigrantu tapęs Darius.
Po 3 mėnesių žmonės išmetami
Emigrantas taip pat prisimena ne ką lengvesnį išbandymą, kai reikėjo kovoti už vietą kitame darbe, kuriame, kaip pasakoja vyras, buvo dar sunkiau nei pačioje emigracijos pradžioje dirbant indų plovėju.
„Grįžęs namo, užsiregistravau agentūroje, po kelių valandų sulaukiau skambučio, kad esu kviečiamas į darbo pokalbį. Bet atstumas buvo nepalankus, todėl teko atsisakyti. Po kelių savaičių nuėjau dirbti į šiukšlių rūšiavimo įmonę, kur dabar jau dirbu ketverius metus. Pradžia buvo labai sunki. Reikėjo kovoti dėl darbo vietos, nes ten vyravo šeimos monarchija. Turėdavau ne tik dirbti gerai savo darbą, bet ir likdavau atsakingas už kitų klaidas. Po 3 mėnesių darbo žmonės būdavo tiesiog išmetami. Atėjo mano sutarties pabaiga ir toliau pats turėjau kovoti dėl darbo vietos.
Vadybininkas pasakė, kad mano sutartis baigėsi po dviejų savaičių. Kategoriškai pasakiau, kad dirbsiu toliau ir niekas čia nesibaigia. Iš pradžių norėjau kuo daugiau uždirbti, bet paskui svarbiausia tavo pripažinimas. Per ketverius metus viskas labai pasikeitė, dabar viskas daroma dėl žmonių.
Manau, išvykęs į užsienį tikrai neapsirikau. Kiekvienas iš mūsų svajoja apie gražią ateitį kartu su mylimu žmogumi.Taip ir aš po darbo, grįžęs namo, bendraudamas internetu susipažinau su savo būsimąja žmona. Geriausi dalykai atsitinka tada, kai mažiausiai to tikiesi“, - pasakojo emigrantu tapęs Darius.
