Daugelis yra įsitikinę, kad Vėlinės minimos lapkričio 1-ąją, vis tik šią dieną minima Visų šventųjų diena, o pačios Vėlinės – lapkričio 2-ąją.
Visų šventųjų diena pradėta švęsti dar ketvirtame amžiuje, tąkart ji vadinta Visų kankinių diena. Vis tik, į katalikų liturgiją ši šventė oficialiai įvesta gerokai vėliau, tik 1480 m., naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologė Eglė Valentė.
Pasakė, kodėl Vėlinės minimos rudenį
Šią dieną žmonės melsdavosi po mirties šventaisiais paskelbtiems asmenims, tikėta, kad, esant reikalui, šventieji suteiks pagalbą.
„Vėlinės yra mūsų santykis su visais mirusiaisiais, su visu tuo, kas buvo vakar, o Visų šventųjų šventė yra bažnytinė liturgija, kada yra meldžiamasi už šventuosius ir tuo tarsi atsiskiriama nuo pasaulietinės Vėlinių šventės sampratos“, – teigė pašnekovė.
O štai Vėlinių šventės šaknų atsekti, ko gero, nė neįmanoma. Etnologė įsitikinusi, kad ši šventė minėta nuo pat senų senovės. Anksčiau, dar 7 amžiuje, Izidorius Sevilietis pasiūlė Vėlines minėti pirmą sekmadienį po Sekminių, tačiau ši data neprigijo. Į Romos katalikų liturgiją Vėlinių šventė oficialiai įvesta tik 1311 m.
„Ateina ruduo, ateina metas, kai krenta lapai, apmiršta gamta ir žmogaus gyvenimo periodas, kai žmogus jau gyvena link mirties, vėlės atsiskyrimo nuo žmogaus jam mirus, matyt, labiausiai būdingas šiam metų laikui. Dėl to Vėlinės yra švenčiamos rudenį“, – pasakojo E. Valentė.
Ryšį palaikome ne tik lankydami kapus
Pašnekovė mano, kad Vėlinės pamažu susitapatino su lapkričio 1-ąją dėl to, kad žmonėms nėra aktualu atskirti, kada minima bažnytinė, o kada giminės, šeimos šventė. Juolab, kad neretai tam, kad aplankytų visus kapelius, reikia apvažiuoti nemažą dalį Lietuvos:
„Vėlgi, mes turime ne vienus ir ne dvejus kapelius. Paprastai, jeigu moteris yra ištekėjusi, o vyras vedęs, mes turime ne tik tėvų, mamų kapelius. Taip pat turime žmonos, vyro tėvų, mamų, senelių kapelius.
Tai tikrai nėra vienos kapinės, dažniausiai jos yra ir vienoje, ir kitoje Lietuvos vietoje. Visas kapinaites apvažiuoti ir aplankyti visus mirusiuosius nėra taip paprasta. Todėl žmonėms yra labai patogu ir pirmą, ir antrą dieną, o jeigu dar yra savaitgalis – puiku, nes daug dėmesio galime skirti savo bendravimui su mirusiaisiais.“
Etnologės teigimu, visai nesvarbu, kurią dieną aplankysime kapus. Be to, ryšį su mirusiaisiais galime palaikyti ne tik nuvykdami ant kapų – viskas priklauso nuo mūsų pačių.
„Mūsų santykis su mirusiaisiais nėra vien tik toje vietoje, kur yra mirusiojo kapas. Tiek, kiek mūsų atmintyje gyvi mirusieji ir kiek mes esame dalis viso to, ką jie mums yra palikę, santykyje esame bet kur ir bet kada“, – sako E. Valentė.
Vėlės ateina padėti
Ryšį su vėlėmis, anot pašnekovės, mes palaikome visada, mirusiųjų pagerbimo šventės yra būdas atnaujinti tai, kas jau užmegzta:
„Tai, ką darome Vėlinių metu, darome tam, kad atnaujintume savo sąmoningą santykį su visa mirusiųjų, protėvių kultūra. Kaip tą darome, reiškiame – kiekvienas individualiai ir pagal savo sąmonės lygį.
Kitą kartą net ir pagal poreikį. Jeigu mes sprendžiame vieną ar kitą svarbią savo gyvenimo problemą, vienaip ar kitaip atsigręžiame į savo protėvius, tėvus, senelius, mokytojus ir žvelgiame į jų istorijas, jų kultūras ir ten ieškome atramos, kartais ir vienokio ar kitokio problemos sprendimo.“
Daugeliui kyla klausimas, o kas gi ta vėlė? Ar kiekvienas ją turime? „Reikėtų suvokti labai paprastą dalyką – vėlė yra mirusio žmogaus darinys, kuris šitoje žemėje dar kažko neišpildė.
Galbūt jis nepabaigė rašyti knygos, galbūt iki galo nepadarė kokio kito darbo, o galbūt jis žino atsakymą į klausimą, į kurį dabar stengiasi atsakyti kiti, bet nesiseka. Vėlės energija ateina, kad padėtų“, – paaiškino etnologė.
Pasak pašnekovės, minint šias dienas itin svarbu suprasti vieną pagrindinį dalyką – žmonės ir vėlės yra viena visuma. Ir jei tai suprasime, visada pajausime, kada vėlės mus aplanko, kad patartų ar padėtų išspręsti kylančias problemas ar klausimus.
„Dėl to gal ne tiek svarbu detalizuoti, kur, kas, kodėl, kada, o tiesiog priimti visa tai, kas buvo iki mūsų, priimti visa tai, ką mes gavome. Jeigu su tuo esame darnoje, tikrai pajausime, ką toliau turime daryti, kad užtikrintume savo protėvių tęstinumą. Ir protėvius suvokiant ne tik kaip savo tėvą, mamą, senelius, bet kaip visą mūsų Lietuvos kultūrą“, – priduria E. Valentė.
Bet ar būtina mirusiuosius pagerbti tik VIENĄ ar DVI dienas metuose ir dar diskutuoti, kurią dieną tai daroma "teisingai", o kurią,- ne ? Manau, kad prisimename juos ne tik "nustatytą" dieną ir lankome tada, kai turime galimybę : juk daugumos artimieji palaidoti toli, be to - ir įvairiose Lietuvos vietovėse.
