Sunkmetis pakoregavo mūsų atostogų įpročius. Vietoj tolimų kelionių vis dažniau renkamės poilsį artimesniuose kurortuose. O Latvijoje, Ventspilio mieste, jau galima susikalbėti ir lietuviškai. Lietuvių kalba čia spausdinami lankstinukai ir netgi leidžiamas vasaros turizmo laikraštis.
Mūsų brolių kurortų privalumai
Latvijos kurortus vietoj sausakimšo mūsų pajūrio verta rinktis dėl kelių priežasčių, o viena jų – kainos. Jos Ventspilyje net labai patrauklios: butą su visais patogumais ar net namuką galima surasti už 80–120 Lt parai. Mieste nėra jokių eismo apribojimų ar įvažiavimo mokesčių, nemokamos čia ir automobilių stovėjimo aikštelės, o atvažiuoti gali iki pat kopų. Lietuviams, įpratintiems už viską mokėti, tai atrodo keistoka, kaip ir tai, kad čia nemokami ir atrakcionų parkai vaikams, yra įrengtas „Džiunglių takas“, pūškuoja senovinis traukinukas ir nutrūktgalviams skirtas „Kaka taka“ („Katino takas“) su 44 atrakcionais. Tarp šimtamečių medžių įsikūręs Renkio parkas perkelia į milžinų šalį: tai milžino Lutausio valdos, kuris parke neva išmėtė savo daiktus. Lankytojai šalia jų atrodo mažučiukai. Mažiesiems nepakartojamą įspūdį palieka ir Ventspilio riedučių parkas, vienas didžiausių Latvijoje.
Kaip diena nuo nakties skiriasi ir mūsiškis pajūris nuo Ventspilio paplūdimio, kuriam dar 1999 m. suteikta Mėlynoji vėliava. Visur ideali švara, per kopas iki vandens veda mediniai tilteliai, įrengtos supamosios kėdės su stogeliais, sūpuoklės. Pakeri ir bestogis Ventspilio vandens parkas, atviras šiltuoju sezonu. Kurorte galima aplankyti ir pirčių kompleksą, druskos kambarius, smulkinto ledo maudykles, pasimėgauti įvairiausiomis vandens masažo procedūromis.
Paplūdimys, kaip ir visas miestas, atrodo apytuštis, nesigirdi mums įprasto kurorto šurmulio, nors savaitgaliais į Ventspilį atvyksta 10–15 tūkst. turistų. Tačiau visi jie pasiskirsto po dideles pramogų ir poilsio erdves, ir tik aikštelėse palikti automobiliai su rusiškais, baltarusiškais, vokiškais, švediškais, lietuviškais numeriais liudija, jog miestas pilnas svečių.
Gėlėse paskendęs miestas
Ventspilyje gatvės grįstos spalvotomis trinkelėmis, kurios sustiprina žydinčio miesto įspūdį. Čia ne šiaip darželiuose žydi gėlės: iš jų padarytos skulptūros, piramidės, tiksi gyvų gėlių laikrodis, driekiasi iš vazoninių gėlių sukurti pusantro kilometro ilgumo kilimai, pretenduojantys į Gineso rekordą. Akiai mielos ir karvių skulptūros, „besiganančios“ mieste nuo 2002-ųjų.
Dera aplankyti Piejūros buities muziejų po atviru dangumi su senovės žvejų trobelėmis, žuvies rūkyklomis, vėjo malūnais, tinklais, senaisiais buities įrankiais. Čia galima išgirsti siaurojo Mazirbės geležinkelio istoriją ir pasivažinėti siauruku. Įspūdingas bus pasivaikščiojimas pietiniu molu, kur stūkso 19 metrų aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio galima stebėti laivus. O Staldzenėje, senojoje žvejų gyvenvietėje, galima pamatyti, kaip pagal senąsias tradicijas ruošiamos gelsvapelekės plekšnės. Gyvūnijos mėgėjus patrauks Elnių sodas, kuriame įvairius gyvūnus galima stebėti iš bokšto.
Įdomus yra Venspilio senamiestis su Rotušės ir Turgaus aikštėmis, taip pat ir Uostgalas su kreivomis kaip žvejojimo kabliukai gatvelėmis – miesto dalis, kadaise išgelbėta nuo užpustymo. Livonijos ordino pilyje verta aplankyti Vaiduoklių rūsį.
Ventos krioklys, smėlio urvai ir sovietinis karceris
Pakeliui į Ventspilį būtina sustoti Kuldigoje, nes čia pamatysite Ventos upės krioklį – plačiausią Europoje. Šalia Kuldigos po žeme apie 2 km vingiuoja Riežupės smėlio urvai. Šios olos iškastos vietinių gyventojų, kurie baltą kaip cukrus smėlį naudojo stiklo gamybai. Smėlis yra gydomasis, mat jame yra jūros druskų. Gidė tikino, kad 8 m gylio urvuose nuskintos gėlės nenuvysta net keletą mėnesių, mat temperatūra čia visuomet ta pati, 8 laipsniai Celsijaus. Čia gyvena net 8 šikšnosparnių rūšys. Riežupės smėlio urvai yra privati nuosavybė, tačiau po juos jus lydės gidas.
Bauskės miestas nudžiugins automobilių mėgėjus. Čia sukaupta itin gausi istorinių automobilių, sunkvežimių ir kitų ratinių transporto priemonių kolekcija, tad galima išvysti ir sovietinių laikų „Čaiką“, „Pobedą“, „Volgą“, ir senųjų amerikietiškų automobilių modelių, motociklų, motorolerių. Tie, kuriuos domina techninis kultūros paveldas, gali pasivažinėti siauruku, vieninteliu Baltijos šalyse istoriniu traukiniu. Įspūdingas yra Gaigalavos miestelis, kuriame veikia latvių tradicinių instrumentų kolekcininko muzikanto Iguanio Gunaro dirbtuvės. O Preilių miestelis turi nykštukinės karalystės titulą: čia galima ne tik aplankyti neįprastų lėlių muziejų, bet ir pačiam pabūti lėle.
Visiškai kitokių emocijų patirsite Karostoje – Karo uosto kalėjime netoli Liepojos, kuris pasitiks jus belangės drėgme ir šalčiu. Grotuotais koridoriais jus lydės į kalbas nesileidžiantis ginkluotas „sovietų kapitonas“. Į kraupios ekskursijos maršrutą įtrauktas ne tik karceris, bet ir kalėjimo bufetas su to meto gėrimais bei užkanda, vado kabinetas su Lenino atvaizdu ir žadą atimančios „sanitarinės“ patalpos. Norintieji savo kailiu išbandyti kalėjimo gultų patogumus vienoje kameroje galės ir pernakvoti.
Unikali yra Vijciemo kankorėžių džiovykla, kur sėklos išgaunamos senoviniu būdu, o ją tebevaldo senųjų kankorėžių džiovintojų palikuonys.
N. Petrošiūtė
