Kartais žmogus gyvena ir supranta, kad kažkur yra ta šalis, kuri jo laukia. Po ilgų ieškojimų lietuvis Titas surado savąją šalį – Braziliją, tačiau prieš tai jam teko paplušėti Danijoje, pardavinėjant laikraščius, mokyti afrikiečius statyti tualetus Mozambike ir bandyti sudurti galą su galu Prancūzijoje.
Dabar jis gyvena svajonių mieste Rio de Žaneire, turi savo svečių namus, turizmo agentūrą ir tvirtina, kad gyvenimas jam davė viską, ko geidžia širdis.
Akimirkos iš Tito gyvenimo (nuotr. asm. archyvo)
Iš mokyklos suolo tiesiai į Daniją
2004 metais baigęs mokyklą, Titas išvažiavo į Daniją, kur įsidarbino didelėje organizacijoje „Humana“.
„Išvažiavau visiškai nežinodamas, kur važiuoju, nes prieš tai užsienyje buvau nedaug kartų. Tuo metu ne kiekvienas galėjo išvažiuoti į Vakarus, kada tik panorėjęs. Išvažiuoti nusprendžiau dėl to, kad nežinojau, ką noriu mokytis ir dirbti. Labai daug mano draugų mokėsi tai, kas jiems iš tikrųjų nebuvo prie širdies, todėl aš nenorėjau pakartoti jų klaidų. Susipakavau kuprinę, o likusius daiktus išdalinau draugams. Ir iškeliavau į nežinomybę“.
Titas tikina, kad nebuvo gaila palikti artimų žmonių, nes dar buvo jaunas ir artimieji nelabai rūpėjo.
Atvažiavęs į Daniją svetimas Titas nesijautė, nes lengvai rasdavo bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis. Iššūkių mėgėjas teigė, kad geriausias universitetas jam ir buvo ta tarptautinė organizacija, kurioje dirbo, nes būtent ten jis išmoko užsienio kalbų, prisitaikyti prie esamų sąlygų ir atlikti įvairaus plauko darbus.
Mozambike jį laikė Jėzumi
Po kiek laiko vaikinas iškeliavo į Pietų Afrikos Respubliką , kur atliko stažuotę, o vėliau iškeliavo į Mozambiką dirbti su vietine bendruomene.
„Paramą gaunančioms šeimoms dalinau maisto produktus ir higienos priemones, tikrindavau ŽIV sergančius žmones, aiškinau, kaip prižiūrėti sveikatą, taip pat statybų amato mokiau, pavyzdžiui, kaip tinkamai pastatyti tualetą. Tačiau neilgai trukus supratau, kad mano misija nieko verta – jie vis tiek eis tuštintis į krūmus, nerūpi jiems ta higiena, yra svarbesnių problemų Afrikoje ir be to...“.
Titas pasakojo, kad Mozambike 200 kilometrų spinduliu nebuvo nė vieno balto žmogaus, todėl jį pamatę afrikiečiai slėpdavosi arba manydavo, kad „atėjo Jėzus“.
Už darbą Mozambike Titas gaudavo 400 eurų atlyginimą, kurio nebuvo kur išleisti. Pasak jo, už litą Mozambike galima gyventi vieną savaitę, o bananai ar duona kainuoja vos porą centų.
Paryžius įspūdžio nepaliko
Nematydamas savo darbo prasmės ir rezultatų Mozambike, Titas nutraukė darbo sutartį ir išvažiavo į Paryžių. Tačiau „tikrasis“ Paryžius nepaliko jam didelio įspūdžio.
„Mažas atlyginimas, blogas oras ir brangus pragyvenimas. Tai Paryžius. Nors svetimas čia ir nesijaučiau, nes gyvenau su vietiniais. Bet čia uždirbi porą tūkstančių eurų, visus išleidi butui ir maistui ir lieki su visišku nuliu mėnesio pabaigoje“, – reiškė nepasitenkinimą Titas.
„Afriekiečiai Paryžiuje labai dažnai degindavo mašinas. Kai paklausdavau: „Mohamedai, kodėl tu degini tas mašinas?“, jis man sako: „Aš protestuoju“. O dėl ko protestuoja, jis ir pats nežino...“, – stebėjosi pašnekovas.
Iš Paryžiaus vaikinas vėl trumpam grįžo į Daniją, kur neilgai padirbėjęs, sulaukė gero darbo pasiūlymo Brazilijoje. Kiek pasitaupęs pinigų, Titas iškeliavo į Brazilijos džiungles dirbti vaikų globos namuose.
Akimirkos iš Tito gyvenimo (nuotr. asm. archyvo)
Iš džiunglių į Rio
„Visiškai be civilizacijos sėdėjau džiunglėse, be telefono ir interneto, kartais kelis mėnesius be elektros. Taip ištvėriau metus laiko. Tuomet viską mečiau ir nuvažiavau į Rio de Žaneirą – vieną gražiausių ir moderniausių miestų pasaulyje.“
Pradžia dideliame mieste buvo sunki. Vaikinas sugalvojo pardavinėti alų prie didžiausio futbolo stadiono. Nors tai nėra legalus darbas, tačiau, jo teigimu, policija nesivargina iš žmogaus atimti galimybės užsidirbti.
„Daug kas taip pardavinėja gatvėse, niekam tai netrukdo. Paprasto žmogaus atžvilgiu čia visi daug atlaidesni. Gyvenant Brazilijoje būtina žinoti tris taisykles: po skyrybų žmona gauna viską, darbininkas yra visada teisus ir, jei nemokėsi almentų, sėsi į kalėjimą“, – dalinosi patirtimi Titas.
Galimybių miestas
Dar gyvendamas Mozambike ir turėdamas apsčiai laisvo laiko, Titas išmoko portugalų kalbos, kas paskui labai pravertė Brazilijoje.
Po kurio laiko vaikinui pasiūlė barmeno darbą. Paskui viename iš viešbučių jis įsidarbino administratoriumi, o vėliau „išaugo“ iki viešbučio vadybininko pareigų. Galiausiai lietuvis išėjo iš darbo ir pradėjo savo viešbučių verslą. Dabar jis turi svečių namus, turizmo įmonę ir dirba gidu.
Vaikino teigimu, apie Brazilija yra daugybė stereotipų: čia žmonės šoka lambadą, klesti nusikalstamumas ir laksto indėnai. Tai netiesa. Iš tikrųjų Rio de Žaneire žmonės jaučiasi pakankamai saugūs.
„Aš gyvenu lūšnyne, tačiau čia gyvena net pasiturintys žmonės, kurie gali sau daug ką leisti. Nors skilimas tarp turtingų ir vargšų didelis, ekonomika čia sparčiai auga ir žmonės patenkinti gyvenimo lygiu. Beje, tokios nesąmonės, kaip Lietuvoje, kai gali „gauti į galvą“ už tai, kad nepavaišinai cigarete, čia neįsivaizduoju. Jei ir „gauni į galvą“, vadinasi, už kažką, ko nusipelnei. Šioje šalyje nėra tokios idėjos, kaip pakenkti kitam be reikalo“.
Rio de Žaneiras (nuotr. asm. archyvo)
Titas neabejoja, kad Brazilija yra būtent ta šalis, kurioje jis nori praleisti visą likusį gyvenimą ir sulaukti 110 metų. Lietuvos vaikinas nesiilgi, o artimiausiu metu pas jį į Rio de Žaneirą atsikelia brolis.
Muilo opera lietuviškai
„Kiekvieną rytą pusryčiauju ant namo stogo ir galvoju: ar įmanoma man kuo nors skųstis? Esu sveikas, turiu daug idėjų, gyvenu viename nuostabiausių pasaulio miestų, turiu daug galimybių save realizuoti. Žmogus viską gali, reikia tik siekti“.
Paklaustas apie šeimą, vaikinas prisipažino, kad turi keturis vaikus nuo keturių skirtingų moterų, bet yra vis dar nevedęs.
„Labai keistai, vaikai į mane nepanašūs, o DNR tyrimas rodo, kad mano“, – stebėjosi pašnekovas. „O šiaip Lietuva turėtų man pinigus mokėti, kad garsinu jos vardą Brazilijoje ir lietuvaičius gaminu. Sako dar, kad lietuvių mažėja. Gal Lietuvoje ir mažėja, bet čia tai tikrai ne“, – šmaikštavo Titas.
Negana to, vaikinas papasakojo, kad visus vaikus surenka į vieną vietą ir važiuoja su jais žaisti į paplūdimį. „Mes tarsi viena komanda, visus labai myliu, moku alimentus, jų mamos laimingos su kitais vyrais. Kartais viena ar kita su mumis važiuoja kartu, nes vienam sunku su visais susitvarkyti“.
Tokia ta lietuviška „muilo opera“ svetur. Vaikinas naujienų portalui Balsas.lt pažadėjo ateityje papasakoti apie brokonieriavimą Afrikoje, deimantų verslą PAR ir narkotikus Brazilijoje.
