Baigusi mokslus Lietuvoje bei įstojusi studijuoti magistro, Miglė Kapoor studijų metais iškeliavo gyventi ir mokytis į Prancūziją. Dar tuomet ji nežinojo, kaip toks sprendimas pakeis jos gyvenimą iš esmės.
Netikėtai sutiktas mylimasis
Iki to laiko dirbusi tarptautinėje konsultacijų įmonėje, moteris vis ieškodavo daugiau naujų darbų, naujų veiklų, kad galėtų ne tik save realizuoti, tačiau ir įgauti patirties. Kaip ji sako pati, tikriausiai šioje įmonėje ir prasidėjo jos gyvenimo kelionė, kuri atvedė iki to, ką ji turi dabar.
„Studijų metais turėjau dvi galimybes: išvykti mokytis į Norvegiją arba į Prancūziją, bet kadangi jau teko būti mainų programoje Suomijoje, sakiau, kad niekada nebevažiuosiu ten, kur šalčiau nei Lietuvoje.
Išvykau studijuoti į Pietų Prancūziją, Marselį, dvigubo diplomo programoje. Būtent ten mes ir susipažinome su mano dabartiniu vyru, kuris tuo metu buvo atvykęs mokytis pagal mainų programą vos keliems mėnesiams“, – pasakoja M. Kapoor.
Kadangi Miglė Prancūzijoje ne tik baigė studijas, tačiau ir po to liko dirbti dar metus, o jos dabartinis vyras turėjo išvykti į Indiją, porai teko nuspręsti, ką reikės daryti toliau. Pašnekovė pasakoja, kad vos po trijų mėnesių draugystės jie nusprendė, kad nori būti kartu ir kuomet susituoks – gyvens Indijoje, o iki tol puoselės santykius per atstumą:
„Toks sprendimas, kad susituokę gyvensime Indijoje, buvo vienintelė sąlyga iš mano vyro pusės. Tokiam prašymui aš neprieštaravau, nes man atrodė, kad pasaulis yra platus ir visur galima gyventi. Iki pat dabar tokia mano nuomonė nėra pasikeitusi.
Taigi, metus jis gyveno Indijoje, o aš – Prancūzijoje ir per tą laiką supratau, kad jeigu galima mylėti per atstumą, puoselėti glaudų ir artimą santykį su mylimu žmogumi, reiškia galima ir dirbti taip. Šiuo metu būtent ir turiu verslą, kuris susijęs su nuotoliniu darbu.“
Susituokę po daugiau nei metų draugystės, jauna šeima dvejus metus gyveno Indijoje, o po jų nusprendę, kad nenori gyventi sėsliai, nutarė išvykti gyventi kitur.
Visgi, išėjo taip, kad keliai per daug toli nenuvedė ir Miglė kartu su vyru grįžo gyventi į Lietuvą. Nors gimtinė turėjo būti tik tarpinė stotelė, tačiau čia jie kartu gyvena jau daugiau nei 6 metus ir, kaip tikina moteris, niekur neketina kraustytis.
„Vis pajuokaudavau vyrui sakydama, kad du metai Prancūzijoje, du – Indijoje, ir dabar jau du metus pagyvenę Lietuvoje galime keltis kitur. Tačiau jis pareiškė, kad niekur nebenorime kraustytis, ir dabar jau šeštus metus gyvename čia ir neturime jokių planų kraustytis kitur“, – nusišypso.
Gyvenimas Indijoje
Pasiteiravus, kaip atrodė poros gyvenimas Indijoje, Miglė nusijuokia, kad tokį klausimą jai tenka išgirsti dažnai. Ištekėjusi 25-erių, moteris tikina, kad kadangi viskas buvo dar pradžia, neturėjo sukūrusi sėslaus gyvenimo, tad visas gyvenimo galimybes jį priimdavo išskėstomis rankomis ir dėl to jai nebuvo sunku išvykti gyventi į tolimą, svetimą šalį.
„Atrodė, kad nebuvo sunku prie kažko prisiderinti. Buvo įdomu sužinoti, kas ir kaip yra, o žvelgdama atgal su dabartiniu gyvenimo būdu, nežinau ar norėčiau kraustytis, kai jau turi sukūręs patogų gyvenimą.
Manau, kad tokiais atvejais ir atsiranda tas toks prieštaravimas, matymas daugybės dalykų kitaip nei esame pratę. Dabar sugrįžusi į Indiją kartais patiriu didesnį šoką nei tada, kai ten gyvenau“, – sako M. Kapoor.
Pašnekovė pasakoja, kad jai labai pasisekė, nes Indijoje, kur viskas priklauso nuo vyro šeimos, kitose šeimose matė daug įvairių dalykų, su kuriais pačiai neteko susidurti:
„Gyvenome viename name kartu su vyro šeima. Turėjome atskirą kambarį, bet tame pačiame name už sienos gyveno jo brolio šeima ir tėvai. Kai pagalvoji, kad mums, europiečiams, reikia daugiau erdvės, privatumo, tai aš dėl to tikrai nepatyriau jokio diskomforto.
Indijoje, bent jau mūsų šeimoje, yra toks požiūris – „kas mano, tas tavo“, tad tau nereikia klausti ar gali užeiti į kambarį. Prisimenu, kad jausdavausi nepatogiai, kai paklausdavau ar galiu kažką paimti. Jie man atsakydavo, kad, Migle, čia tavo, kodėl tu klausi. Atrodydavo, kad net įsižeisdavo (nusišypso).
Iš tiesų, vyro šeima sukūrė labai gerą atmosferą gyvenimui Indijoje, nebūdavo taip, kaip tekdavo matyti draugų žmonas, kurios išėjusios iš namų būdavo apsirengusios vienaip, o tuomet automobilyje persirengdavo kitaip, kad tik vyro tėvai nepamatytų. Niekada neteko taip elgtis pačiai, bandyti kažko pergudrauti. Ypatingai pirmieji metai buvo man labai smalsūs, tad nei beveik 50 laipsnių karščio siekiantys termometro stulpeliai, nei pipirai ant arbūzo man netrukdė.“
Itin artimi tapę skirtumai
Pasakodama Miglė taip pat pabrėžia, kad Indijoje be galo skiriasi šiaurė nuo pietų arba vakarų, todėl vienodai suabsoliutinti įvairiausių galimų nutikimų – negalima. Vien dėl religijų įvairovės žmonės Indijoje gyvena itin skirtingus gyvenimus, tad čia netrūksta nei to, ką galima pamatyti Bolivudo filmuose, nei to, kas yra artima daugiau Vakarų šalims:
„Žinoma, daug kas labai priklauso nuo to, kaip tu į viską pažiūrėsi. Pavyzdžiui, daug kam atrodo keista liesti vyresnių žmonių kojas, tačiau Indijoje tai yra pagarbos ženklas. Iš pradžių ir aš keistai į tai žiūrėjau, tačiau pradėjusi tai daryti, sulaukiau daug meilės ir palaiminimo iš tų žmonių.
Jeigu tu darai gerą – sulauksi to paties. Visur gyvena tie patys žmonės, todėl, jeigu sugebi atsižvelgti į jų taisykles, jas priimi ir nebandai joms priešintis, viskas tampa labai paprasta. Jeigu pasirinkau gyventi su šiuo žmogumi, turiu priimti jo kultūrą, šeimą, kas jam yra svarbu. Lygiai taip pat viską jis priima ir atvykęs į Lietuvą. Pavyzdžiui, jam buvo irgi nepriimtina bučiuotis žandas į žandą, bet dabar jis mielai tą daro. Todėl, jeigu jis gali, kodėl aš negaliu to paties?“
Priimti Miglei teko ne tik svetimą kultūrą, tačiau ir susidraugauti su kalba. Pašnekovė pasakoja, kad tiki, jog ten, kur gyveni – privalai mokėti vietinę kalbą. Tam, kad išmoktų kalbos ir galėtų lengvai susikalbėti su vietiniais, moteris turėjo įdėti nemažai pastangų: ėjo į kalbos mokyklėlę kartu su mažamečiais vaikais, o po to visko mokėsi savarankiškai.
„Jeigu būtume gyvenę kažkur kitur – viskas būtų buvę žymiai sunkiau. Dabar, kai laisvai galiu susikalbėti ir suprasti tiek, kiek man reikia, aš galiu pati viena nuvykti į Indiją ir būti nepriklausoma. Vyras taip pat išmoko kalbėti lietuviškai, tačiau dėl to turiu būti dėkinga savo tėvams, kurie nekalba angliškai.
Mano mama daug kalba ir labai gestikuliuoja, tai sugebėjo vyrą išmokyti lietuvių kalbos. Dabar su vyru daugiausiai laiko prakalbame lietuviškai, o ir pats jis niekada nėjo į jokias pamokas. Iš tiesų, atrodo, kad jis žymiai geriau kalba lietuvių kalba nei aš indiškai. Tuo labiau, kad jis nebijo kalbėti net ir jeigu suklys“, – nusišypso moteris.
Miglė Kapoor dabar juokiasi, kad prieš ištekėdama susidūrė ir su tam tikrais aplinkos žvilgsniais, kuriems buvo sunku priimti faktą, jog moteris ne tik teka už indo, tačiau ir planuoja išvykti gyventi į tolimą žemyną.
„Dabar, jau praėjus daug laiko, mano draugai pasipasakoja, ką jie tuo metu galvojo. Mano tėvams buvo irgi labai sunku susitaikyti ne tiek, kiek su žmogumi, kiek su faktu, jog gyvensiu taip toli nuo jų. Ypač, kad tuo laikotarpiu jie buvo prisiklausę įvairiausių nuomonių ir stereotipų apie šią šalį.
Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris mane labai palaikė, ramino, kad viskas bus gerai. Šiuo metu mano tėvai yra be galo patenkinti, patys aplankę Indiją yra jau kokius keturis kartus ir apie ją pakeitę nuomonę.
Negana to, dar ir sesę savo vyresnę „įkvėpiau“ ištekėti už indo po kelių metų. Jos situacija ir parodė, kaip indai gali skirtis vienas nuo kito. Mūsų abiejų vyrai tarpusavyje nesusikalba – bendrauja angliškai“, – nusijuokia.
Įspūdingosios vestuvės
Įpratę vestuves švęsti kukliau, lietuviai gali ir nepatikėti, kaip jos skiriasi Indijoje. Pasak Miglės, vestuvės šioje šalyje yra pats svarbiausias gyvenimo renginys, kuris neretai trunka kelias dienas. Moteris pasakoja, kad būtent vestuvėms šeimos išleidžia visas gyvenimo santaupas, o svarbiausi tą dieną yra ne tik jaunavedžiai, tačiau ir į šventę atvykę svečiai.
Iš pradžių kartu su savo vyru Miglė susituokė Lietuvoje. Vestuvių dieną netrūko įvairiausių įprastų tradicijų, buvo šokami tautiniai šokiai, tuokėsi bažnyčioje, o jaunavedžiai buvo pasitinkami su duona bei druska. Į šventę Lietuvoje iš Indijos buvo atvykę ir Miglės uošviai:
„Tėvai vestuvėse dalyvauja visuomet, nes jų pagrindinis gyvenimo tikslas yra vaikų vestuvės, į kurias būna skiriamos visos gyvenimo santaupos. Indijoje tuokėmės praėjus porai mėnesių. Be to, Indijoje negali tuoktis kada nori, nes jie dar patikrina ar gera diena yra pasirinkta tuoktuvėms, nes turi įvairiausių įsitikinimų.
Indijoje vestuvės švenčiamos visiškai kitaip – jaunieji tris arba keturias dienas atiduoda labai daug savo energijos: turi atlikti įvairiausius ritualus, išklausyti visų sveikintojų linkėjimų. Mūsų vestuvėse dalyvavo 1,5 tūkstančio žmonių, tad mums ant scenos teko stovėti apie kelias valandas, kol visi pasveikino.“
M. Kapoor sako, kad jų vestuvės buvo panašios į kelių dienų festivalį, o ir vyko stadione, kadangi vieninteliame jame pavyko sutalpinti pusantro tūkstančio svečių. Moteris juokiasi, kad net ir žvelgiant į nuotraukas galima matyti antrame plane krepšinio lankus.
Kadangi Indijoje patys svarbiausi ir didžiausias dėmesys yra skiriamas svečiams, jauniesiems teko pasirūpinti jų gerove nuo pat atvykimo iki išvykimo, kad tik būtų užtikrinta puiki nuotaika. Pasiteiravus, kiek galėjo kainuoti tokio dydžio vestuvės, pašnekovė atvira, kad kaip ir bet kur kitur, galima tiek ir sutaupyti, tiek ir išleisti daugiau.
„Indija taip pat yra skirtumų šalis. Čia gali rasti paslaugų, kurios tikrai labai pigios, tačiau ir tokių, kurios neįkandamos. Atšventę vestuves su vyru tik juokėmės, kad už tai, ką išleidome, galėjome dar vieną butą Vilniuje nusipirkti“, – baigdama pokalbį nusišypso moteris.
