Jau metai iš metų mano Naujųjų metų sąraše atsiduria vieno žodžio punktas – „Keliauti“. Nors jis tikriausiai dabar yra kiekvieno žmogaus sąraše, juk dabar keliauti gali visi. Vos tik atsidarius instagramą tarp draugų istorijų beveik kiekvieną dieną galima surasti bent vieną į užsienį išvykusį pažįstamą.
Pirmosiomis sausio mėnesio dienomis abi kalbėdamos su drauge Ieva, supratome, kad trumpų mergaitiškų atostogų mums reikia kaip niekada anksčiau. O mergaitiškas keliones visos moterys supranta vienodai – jūra, saulė, kokteiliai, geras maistas ir nesibaigiantys pašnekesiai.
Būtent visi šie apibūdinimai kilo, kai man Ieva parašė – „Yra bilietai vasario mėnesį į Neapolį. Pirmyn-atgal kainuoja vos 50 eurų“.
Planas nėra reikalingas
Neapolis Italijos šalyje garsėja ne tik savo uostu, bet ir nuolat nesustojančiu gyvenimu. Žinoma, tikriausiai ne kartą teko girdėti, kad Neapolis nėra vienas iš saugiausių miestų, o dailūs italai ant motorolerių prie jūsų sustotų tikrai ne užkalbinti, bet tikriausiai nugriebti dailų rankinuką.
Nors šeimos nariai dar iki kelionės juokavo, kad „paskambintume, jei vis dar turėsime iš ko“, vis dėlto didelės baimės keliauti į šį miestą tikrai nebuvo.
Didžiausią baimę kėlė oras. Visgi, tenka pripažinti, kad vasario mėnesis nėra idealiausias variantas rinktis kelionė į Neapolį dėl stipraus vėjo ir liūčių, bet jeigu ištrauksite sėkmės kortą, kaip tai padaryti pasisekė mums – tikros itališkos saulėtos ir be lietaus atostogos jums bus patiektos ant lėkštutės.
Skrydį į Neapolį su Ieva mums teko ištverti 6 valandą ryto, nors abi užmigome vos tik atsisėdus į savo lėktuvo vietas, tenka pripažinti, kad ir išlipus iš jo mūsų jaunatviškas maksimalizmas šiek tiek išblėso. Vienintelis dalykas, ko troškome – dušas ir miegas.
Į Neapolį atvykome labai anksti, buvo sekmadienio rytas, o telefonų ekranai rodė vos devintą valandą ryto. Išėjus iš oro uosto nedžiugino ir griausmingai į akis papūtęs vėjas. „Na, gal reikėjo įsimesti ir vieną kitą storesnę striukę...“, – suburbėjo Ieva.
Neapolio oro uostas yra įrengtas vos už kelių minučių autobusu nuo pagrindinės miesto stoties. Tai ypač patogu čia atvykstantiems turistams, todėl prie oro uosto stovintys taksi vairuotojai, ko gero, labai daug neuždirba.
Šiame mieste turistauti taip pat labai patogu dėl traukinių ir metro sistemos. Nors italai nėra linkę puikiai kalbėti angliškai, viskas vaizdžiai visose vietose yra parodyta schemose.
Taigi, ankstų sekmadienio rytą bildėdamos savo lagaminais senamiesčio tuščiose gatvėse ir žadindamos bene kiekvieno namo gyventojus, atvykome į būsimą savo gyvenamą vietą.
Neapolyje yra labai populiarūs, kaip aš vadinu „naminiai viešbutukai“ ir kiek teko pabūti Italijoje, visur jie yra vienodo principo: galinga didelė laiptinė, tada pasukus į kažkurią pusę randamas itin mažas liftas (daugeliui jie primena itališkus romantinius filmus), tada dar viena laiptinė ir durys, pro kurias įėjus yra atskiri kambariai.
Nors prieš kelionę su Ieva buvome pasidariusios itin detalų planą su visais aprašymais, ką reikia pamatyti, jo nesilaikėme visai, o galbūt net viską darėme priešingai.
Niekada nesustojantis veiksmas
Atostogų režimas mums su Ieva prasidėjo tą pačią akimirką, kai centrinėje miesto aikštėje atsisėdome saulėtoje vietoje. Kol mėgavomės natūraliu vitaminu D, mūsų akis patraukė po aikštę bėgiojantys persirengę mažamečiai vaikai, kurie kur tik įmanoma barstė blizgučius (greitai sumąstėme, kad tikriausiai jie švenčia Užgavėnes).
Galite tik įsivaizduoti, kaip atrodė aikštė. Apskritai, Neapolis iš tiesų ne be reikalo yra vadinamas „šiukšlių sostine“. „Ieva, o tu įsivaizduoji, jeigu aš taip pribėgčiau Lietuvoje ir berčiau visur ant žemės blizgučius? Taigi nenormalia palaikytų“, – sakau draugei.
Bet italai taip gyvena, o ypač Neapolio gyventojai. Eidamas šio miesto gatvėmis, pasijauti tarsi viename dideliame turguje. Akys raibsta nuo pardavinėjamų šviežių vaisių spalvų ar jūros gėrybių pasirinkimo.
Tiesa, neverta tikėtis, kad pačiame Neapolio mieste jūs pamatysite labai daug įspūdingų statinių (nors didingų bažnyčių čia tikrai daug), tačiau visi turistiniai lobiai kaip Pompėja ir Vezuvijus yra pasiekiami traukiniu vos per valandą. Todėl ši kelionė yra idealiai paskirstyta tiek pajausti tikrą Italiją, tiek ir pamatyti tam tikrus objektus.
Nors pačias pirmas akimirkas Neapolis mūsų visiškai nesužavėjo ir pirmu taikiniu norėjosi dumti į elegantiškąją Romą, kelionės pabaigoje išvažiuoti iš čia tikrai nesinorėjo.
Palyginimui, Roma yra daugiau skirta turistams, lankytinoms vietoms ir kultūrai, o štai Neapolis skirtas frazei „Pasauli, sustok, aš noriu išlipti“ – čia laikas sustoja ir viskas tampa nebesvarbu.
O dabar trumpai TOP5 vietos, ką būtina aplankyti Neapolyje:
Pompėja. Šią vietą būtų galima pavadinti įprastu turistų „check“. Nors dar prieš kelionę sakėme, kad jokių gidų neimsi ir visur vaikščiosime pačios, vis dėlto vos atvykus į Pompėją, nuomonę pakaitėme. Žvelgiant iš aukštai, viskas, ką mato akys – griūvėsiai. Nežinau, kaip ten su kitais gidais, bet mūsiškis italas ekskursiją pravedė fantastiškai. Apie Pompėją įprastai žmonės žino tiek – senovės miestas, kurį nušlavė įsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis.
Tačiau pasirodo, kad prieš Pompėją čia buvo ir dar vienas miestas, kurio likimas buvo toks pats. Vadinasi, gaunasi ganėtinai sluoksniuota istorija – miestas, kurį užliejo ugnikalnis, tada vėl miestas, kurį taip pat užliejo ugnikalnis. Kiek mums pasakojo gidas, Pompėją atrado vienas vyras, kuris kieme nutarė išsikasti šulinį ir netyčia atkasė viso amfiteatro laiptus. Kiek čia tiesos, palikime kiekvieno fantazijai. Taigi, jeigu reiktų trumpai apibūdinti Pompėją – tai buvo vienas didelis viešnamis, kuriame žmonės mėgavosi visais teikiamais malonumais. Tiesa, gidas minėjo, jog čia žmonės gyvendavo trumpai – maždaug iki 32 metų, mat miltus maišydavo su smėliu, o vyną gerdavo be sustojimo.
Tarp griūvėsių čia galima rasti ir daug iš molio išlipdytų vyriškų pasididžiavimų, nes būtent jie žymėdavo, kad šiame name gyvena sveikas, dirbantis vyras, kuris turi vaikų. Kaip jau supratote, moterys čia teisių nelabai turėjo, o pamatęs savo vos gimusį vaiką, vyras galėdavo nuspręsti, jį pasilikti ar išmesti į gatvę.
Pompėjoje galite lengvai rasti ir turtingiau gyvenusių žmonių namų, jiems skirkite daugiau dėmesio.
Picerija „Michele“. Neapolis garsėja kaip picos gimtinė, mat tai buvo pigus ir greitai paruošiamas patiekalas, o pirmoji picerija čia atsidarė prieš beveik du šimtus metų. Vis dėlto daugiausia turistų plūsta būtent į šią piceriją, kuri gyvuoja nuo 1870 metų. Pirmą picą Neapolyje paragavome būtent čia, tiesa, atstovėjusios palyginant dar mažą vos pusvalandžio eilę lauke.
Tai kuo čia ta pica tokia ypatinga? O gi tuo, kad visi produktai yra naminiai – picos padas minkštas ir storas, ant jo tepamas pomidorų padažas, kuris yra itin skystas, ant viršaus dedamas naminis mozarella sūris ir pica pagardinama alyvuogių aliejumi. Patikėkite, paragavę tokios picos, suprasite, kad padažas ant jos yra mažų mažiausia nusikaltimas. Šioje picerijoje filme „Valgyk, melskis, mylėk“ picą krimto ir garsioji Julia Roberts. Picos čia yra kepamos autentiškoje krosnyje ir kainuoja vos 4 eurus.
Vezuvijaus ugnikalnis. Šis gražuolis galingai stovi visai netoli Neapolio, vien bežiūrint į jį galima pajausti giliai viduje kunkuliuojančią jo galią. Vezuvijus yra vienas iš keleto aktyvių vulkanų Europoje ir yra laikomas vienas iš pavojingiausiųjų. Linksmas faktas, kad Pompėjos gyventojai jį kasinėjo, nes manė, kad gali šiame „kalne“ atrasti aukso.
Į Vezuvijų taip pat galima užkilti, tiesa, tai priklauso, kaip mes su Ieva juokavome, nuo jo „nuotaikos“. Kaip mums sakė gidas, patiems darbuotojams kiekviena diena būna staigmena, nes ugnikalnį prižiūrintys darbuotojai kiekvieną rytą nusprendžia – šiandien galima lipti į ugnikalnį ar ne. Kartais pasitaiko taip, kad turistai taip ir negauna progos čia užlipti. O mes lipome, ilgai ir nuobodžiai, bet buvo tikrai verta. Vaizdas ir pojūtis, kad stovi šalia Vezuvijaus kraterio yra iš tiesų įspūdingas. Tiesa, nuo Vezuvijaus galima išsiųsti ir atviruką į Lietuvą, taip pat, kaip ir iš Vatikano.
Baras „Caffe dell‘Epoca“. Tai vieta, kurioje privalo apsilankyti visi, norintys pajausti vietinę jaunimo atmosferą. Čia vėlų vakarą renkasi visi, kurie nori atsipalaiduoti, pasišnekėti ir tiesiog susitikti su artimais draugais ar pažįstamais. Čia žymusis itališkas Aperol spritz kokteilis kainuoja vos du eurus, o užkandžiai – eurą. Į šią vietą ėjome tikrai ne vieną vakarą, nes atsispirti jai – sunkiai įmanoma.
Amalfi pakrantė/ Sorento miestelis. Dar vienas atostogų Neapolyje privalumas – nuostabūs pakrantės vaizdai. Važiuojant traukiniu į kitas vietas, visada yra matoma jūra. Amalfi pakrantė yra šiek tiek už Sorento miestelio, kuriame mes ir buvome. Jeigu turite daugiau laiko, nuvažiuokite iki Amalfio, jeigu turite jo mažiau – puikiai tiks ir Sorento miestelis. Vos tik išlipus iš traukinio, mus užbūrė jūros oras, saulė ir šiltas vėjelis. Vaikščioti šio miestelio gatvėmis yra vienas malonumas, o jūros gėrybės čia – fantastiško skonio. Beje, čia ir žmonių itin mažiau, todėl tai tampa tikra atgaiva, pavargusiems nuo Neapolio triukšmo.