Tikriausiai ne vienam skaitytojui išgirdus frazę „pokeris“, jis galėtų asocijuotis su žaidimo stalu, kortomis ar pinigais. Tačiau lietuvaitei, prisistatančiai pseudonimu Nora Paukštė, šis žodis reiškia kur kas daugiau.
Pokeris merginai suteikė ne tik laikiną prabangą, tačiau ir privertė išgyventi vienus didžiausių gyvenimo sunkumų. Ne vienerius metus su pokerio lošėju draugavusi mergina nutarė savo patirtimi pasidalinti ir su kitais, mat ji įsitikinusi, kad apie šią priklausomybę verta kalbėti kuo garsiau.
Tiesa, tą padaryti ji ryžosi, neatskleidžiant savo tikrojo vardo ar pavardės, tačiau tai nereiškia, kad knygoje „Pokerio žaidėjo mergina“ aprašyti išgyvenimai nuo to tampa mažiau realistiškesni. Priešingai, ši knyga tokia atvira ir pilna skaudžių emocijų, kad skaitytoją ji įtraukia jau nuo pirmųjų puslapių.
Ką reiškia būti pokerio žaidėjo mergina? Kodėl pokerį žaidėjai vadina darbu, kaip ši priklausomybė gali paveikti santykius ir kokių melų gali prigalvoti žmogus, kad tik pasiektų savo tikslą? Apie visą tai ir dar daugiau kalbamės šiame interviu su pačia knygos „Pokerio žaidėjo mergina“ autore.
Nora, paprašysiu iš pradžių save skaitytojams pristatyti bent trimis sakiniais. Kokie jie būtų?
Mhm. (šypteli) Apie save vis galvoju, ką galėčiau įdomaus papasakoti, bet, atvirai pasakius, nesijaučiu niekuo ypatinga. Išskyrus tai, kad man patinka rašyti ir dabar po savo pirmosios knygos debiuto, tikiuosi kurti dar daugiau ir, tikiuosi, geriau. Jau dabar turiu idėjų, kokias psichologines problemas norėčiau gvildenti tolimesniuose darbuose, tad, tikiuosi, kad mintys sugebės įgauti ir fizinę formą kūryboje.
Savo kūrinio pradžioje minite, kad esate kilusi iš mažo Lietuvos miesto ir troškote iškilti „bent šiek tiek aukščiau nei pilka masė“. Pažvelgus į savo gyvenimą iš dabartinės perspektyvos, ar kada nors jautėtės su Donatu bent akimirką esanti „šiek tiek aukščiau pilkos masės“?
Manau, man kaip ir daugeliui, tuo metu buvo tiesiog jaunatvinio maksimalizmo etapas. Norėjosi pakilti, būti išskirtine, gyvenime pasiekti daug tiek karjeros, tiek asmeninės laimės prasme. Tas jausmas yra visiškai normalus ir nemažą dalį žmonių motyvuoja siekti savo gyvenimo tikslų.
Visgi su laiku dingsta materialios ambicijos ir pradedi puoselėti kitas vertybes. Taip bent jau nutiko man, o kad būčiau kažkuriuo etapu jautusi, kad esu pranašesnė kažkuo už kitus, ačiū Dievui, nenutiko.
Jūsų buvęs vaikinas Donatas – pokerio lošėjas. Knygoje jis dažnai sakydavo, kad pokeris yra darbas. Jūsų manymu, ar tokį darbą galėtų dirbti kiekvienas žmogus ir ar jis tikrai toks sunkus, kaip sakydavo jūsų buvęs vaikinas?
Suprantu, kad iš šalies daugeliui žmonių tai neatrodo darbas ir man pačiai taip iš pradžių neatrodė. Visgi tie, kurie užsiima šia veikla profesionaliai ir sugeba suvaldyti finansinę riziką, manau, paantrintų, kad pokeris yra darbas. Niekada nemaniau, kad jis yra lengvas, mano asmenine nuomone, kaip tik pasikartojantis ir gal švelniai tariant – nuobodokas.
Aišku, jei žvelgiant iš ekonominės vertės kūrimo, tai pokerio gal ir nelaikyčiau darbu, bet vėlgi tokių sričių pasaulyje yra tikrai daugiau. Faktas, kad su pokerio gyvenimu reikia šiek tiek susipažinti prieš jį vertinant, nes tikiu, kad visuomenėje yra dar labai daug stereotipų kalbant šia tema.
Vienu gyvenimo etapu jūs su Donatu gyvenote prabangiame bute, pati jūs puikavotės vardiniais batais. Ar tokie prabangūs materialūs daiktai greitai apsuka galvą?
Dabar žvelgiant retrospektyvoje, norėčiau pasakyti, kad: „Oi, dabar jau nieku gyvu, būčiau nesutikusi, atsisakiusi”, tačiau praktikoje, žmonės visada norėjo gyventi geriau. Aš nesu išimtis ar kaži kokia asketė, daiktai gali suteikti džiaugsmo, juk ne veltui gyvename kapitalistiniais laikais, kai vartojimas yra pagrindinis variklis.
Tik su materialiais dalykais taip jau būna, kad nori vis turėti daugiau, kad palaikytum tą džiaugsmo ugnelę viduje. Gal ir ne veltui dabar visuomenė atsigręžia į minimalizmą ir ekologiją: visko pasidarė tiesiog per daug, kad tai teiktų pasitenkinimą.
Tai, kad jūsų draugas turi lošimo problemų, jūs pati pastebėjote ganėtinai greitai, galbūt tą pripažinti užtruko kiek ilgiau. Ar jūsų poroje esančių problemų nepastebėdavo aplinkiniai, draugai, nejaugi nieko neįtarė ir jūsų tėvai?
Tai, kad savo asmenines problemas laikiau privačiai nuo savo artimųjų, kad ir su siekiu juos apsaugoti, aš nesididžiuoju, tačiau tuo metu man tai atrodė vienintelis būdas juos apsaugoti. Lietuvoje žmonės nekalba apie savo problemas garsiai, esame įbauginti parodyti savo ne tokią šviesią gyvenimo pusę ir tai, mano akimis, nėra gerai.
Išleisti šią knygą man buvo be galo sunkus sprendimas, nes išdrįsus apie tai kalbėti, net ir šiandien vis dar jaučiuosi nedrąsi ir abejojanti savimi. O ir kodėl neturėčiau? Net neabejoju, kad kažkam perskaičius pasirodys, kad buvau durna – pati kalta, ir tiek. O ir pasiteisinimo aš jokio neturiu, kiekvieną sprendimą būti ar nebūti kartu – priėmiau pati.
Kokios problemos laikui bėgant atsirado kartu su lošimu?
Kaip žmogus, kuris iš arčiau susipažino su priklausomybės keliamomis problemomis, manau, kad problema nėra vienalytė. Nuo priklausomybės kenčia visos gyvenimo sritys: santykiai, socialinis gyvenimas, karjera, emocinė sveikata, tačiau ir pasveikti nėra lengva.
Tai yra sunkus darbas su savimi, reikalaujantis pastangų ir atsidavimo judėti pirmyn, atleisti už praeities klaidas. Mes visi klystame, nes tiesiog, kad ir kaip banaliai skambėtų, esame žmonės.
„Deja, jei galėčiau atsukti laiką, kai kuriems iš jų geriau būčiau nesakiusi“, – apie draugus rašote savo knygoje. Kodėl būtumėte nieko jiems nepasakojusi?
Kalbėti apie savo problemas nėra lengva, netgi ir su draugais. Žmonės gyvenime keičiasi, atitolsta arba priešingai – suartėja. Kartais gali atverti savo širdį ir likti tiesiog nesuprastas, o kartais išsipasakojus palengvėja. Visgi tam labai svarbu rasti tinkamus žmones, kuriais gali pasitikėti: vieniems tai gali būti psichologas, kitiems – tėvai, draugai, kaimynai ar kunigas. Sunkioms temoms reikia atidaus ir nesmerkiančio klausytojo.
Tad kodėl nusprendėte rašyti apie savo patirtį?
Dėl to, kad norėjau išsikalbėti ir rasti tą atidųjį klausytoją, kuriuo man tapo popieriaus lapas. Rašant man palengvėjo, tai buvo mano terapijos forma, kadangi galėjau aiškiai identifikuoti savo jausmus sunkiu sau gyvenimo periodu. Surašius viską juodu ant balto, nenorėjau paleisti minties, kad aš nesu viena.
Yra daug žmonių, kurie kenčia nuo priklausomybės, ir visai nesvarbu ar tai alkoholis, šopoholizmas, lošimas ar narkotikai. Taip pat norėjau pabrėžti, kad kenčia ne tik tas, kuris yra priklausomas nuo tam tikrų dalykų, bet ir artimieji, kurie yra šalia ir visa tai mato diena iš dienos.
Kuo ilgiau draugavote su Donatu, tuo daugiau melų išaiškėdavo. Kodėl nesiryždavote palikti to žmogaus?
Dviejų žmonių santykiai yra komplikuotas dalykas. Iš šalies pažvelgus, niekada negali pamatyti pilno paveiksliuko, kas dedasi kitų porų širdyse. Būtų paprasta gyventi, jei viskas būtų juoda ar balta, tačiau gyvenimas atneša ir kitokių spalvų. Savo knygoje aprašau skaudžius išgyvenimus, nes tai man buvo svarbu ir jautru, tačiau tiesa ir tame, kad buvo daug ir džiugių akimirkų, kurios kompensuodavo tą skausmą, kuris buvo.
„Būk stipri“, – sakė jums anuomet. Kaip manote, kur toji jūsų stiprybė slypėjo tada, kai nepasidavėte ir drąsiai stengdavotės žengti pirmyn?
Moterys yra stiprios, dažnai daug stipresnės, negu pačios tuo metu jaučiasi. Dabar žvelgiant į praeitį, man ir pačiai keista, bet tuo metu įsijungė daug išgyvenimo mechanizmų, kurie man padėjo judėti pirmyn. Net ir po tamsiausios nakties, visada ateina šviesus rytas. Tuo man ir gražus gyvenimas netgi su visais savo tamsiais atspalviais.
Kaip gyvenate šiandien? Ar po buvusių patirčių jaučiatės stipresnė?
Žinoma, jaučiuosi stipresnė. Dabar tikrai turiu daugiau empatijos ir supratimo, ką galimai jaučia kiti žmonės. Išmokau vertinti ne tik pinigus, nes ši patirtis mane kaip niekad išmokė, kad materialūs dalykai gyvenime gali būti itin laikinas dalykas. Be to, šios patirties dėka išsipildė mano rašymo svajonė. Visada norėjau tapti publikuota autore ir tą man pavyko įgyvendinti, net jei ir negalvojau, kad turėsiu rašyti po slapyvardžiu.
