Lietuvą valdo blondinės

Su­lau­kia dė­me­sio

Ra­sa Sta­siu­lai­tie­nė, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Or­ga­ni­za­ci­nio po­sky­rio vir­ši­nin­kė:

Ra­sa Sta­siu­lai­tie­nė (Redakcijos archyvo nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)

– Kaip mė­ly­na­kė blon­di­nė, dir­ban­ti po­li­ci­jo­je, su­lau­kiu daug dė­me­sio. Ypač per su­si­ti­ki­mus už­sie­ny­je. Rim­tes­nių įžei­di­mų dėl plau­kų spal­vos ne­su su­lau­ku­si, nors ma­no pen­kio­li­kos me­tų sū­nus, pa­si­tai­kius pro­gai, juo­kia­si iš ma­nęs: „Ko no­rė­ti iš blon­di­nės?“ ar­ba „Blon­di­nė yra blon­di­nė“.

Iš pri­gim­ties esu na­tū­ra­li blon­di­nė, ta­čiau ten­ka plau­kus da­žy­ti. Dar gy­ven­da­ma stu­den­tų bend­ra­bu­ty­je ne­ty­čia plau­kus nu­si­da­žiau mė­ly­nai. Ant da­žų pa­ke­lio bu­vo pa­vaiz­duo­ta švie­si spal­va, ta­čiau kaž­ko­dėl di­džio­ji da­lis plau­kų nu­si­da­žė mė­ly­nai, o tie, ku­rie bu­vo na­tū­ra­liai tam­ses­ni, nu­si­da­žė švie­siai. Tuo­met pa­ti nu­si­kir­pau mė­ly­nus plau­kus.

Tik­rai ne­gal­vo­ju, kad blon­di­nės yra kvai­les­nės. Gal­būt prie pro­tin­gų blon­di­nių pri­si­šlie­ja tos, ku­rios no­ri bū­ti ryš­kios? Juk ir Lie­tu­vą val­do blon­di­nės – ša­lies Pre­zi­den­tė, fi­nan­sų mi­nist­rė.

Jei­gu mo­te­riai tin­ka plau­kų spal­va, ji jau­čia­si ge­riau, la­biau sa­vi­mi pa­si­ti­ki ir dau­giau pa­sie­kia gy­ve­ni­me.

Ver­ti­na pa­gal dar­bus ir dva­sią

Ra­mu­tė Pi­ly­pie­nė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja:

Ra­mu­tė Pi­ly­pie­nė (Redakcijos archyvo nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)

– Mėgs­tu po­sa­kį apie blon­di­nes: „Tai tik spal­va, o ne gy­ve­ni­mo bū­das“. Kar­tą vie­nam vy­rui te­ko tai įro­di­nė­ti. Aukš­tes­nė­je ins­tan­ci­jo­je dir­ban­tis va­do­vas, iš­klau­sęs ma­no tei­kia­mus pa­siū­ly­mus, pa­sa­kė: „Na, Ra­mu­te, gal­vo­jau, kad su­ge­bi tik blon­di­niš­kai kal­bė­ti“. Aš jam at­sa­kiau: „Be to, kad gra­ži, aš dar ir pro­tin­ga“.

Vi­sas gy­ve­ni­mas yra anek­do­tas, ku­ria­me pil­na vi­so­kių įvy­kių. Kaž­kas juos pa­ver­čia trum­po­mis is­to­ri­jo­mis ir už­ra­šo kaip anek­do­tus – apie blon­di­nę ar Pet­riu­ką.

Daug me­tų dir­bu spor­to sri­ty­je ir ver­ti­nu žmo­nes ne pa­gal plau­kų spal­vą, o pa­gal nu­veik­tus dar­bus ir dva­sią.

Ir bru­ne­tė ga­li bū­ti va­di­na­ma blon­di­ne

Vi­li­ja Alek­sie­nė, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės eko­no­mi­nės plėt­ros ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus ve­dė­ja:

Vi­li­ja Alek­sie­nė (Redakcijos archyvo nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)

– Vi­sas sa­vo gy­ve­ni­me iš­krės­tas kvai­lys­tes dangs­tau švie­sia plau­kų spal­va.

Ma­no šei­mos au­to­mo­bi­liu vi­sa­dos pa­si­rū­pi­na vy­ras, ta­čiau kar­tais ten­ka pa­čiai įsi­pil­ti de­ga­lų. Nu­va­žia­vu­si į de­ga­li­nę nie­kaip ne­su­sit­var­kau su ben­zi­no pis­to­le­tu ir dar­buo­to­jų pra­šau pa­gal­bos. Kas­kart jie ma­ne nu­ly­di žvilgs­niais ir tik­riau­siai mąs­to: blon­di­ne tu, blon­di­ne...

Vie­ną žvar­bų žie­mos va­ka­rą va­žia­vau iš Vil­niaus ir iš­si­gan­dau, jog ne­vei­kia ma­no au­to­mo­bi­lio švie­sos. Pas­kam­bi­nu vy­rui ir šau­kiu: už­ge­so švie­sos, ką da­ry­ti? Jis, ra­miu bal­su at­sa­ko: „O tu bent bu­vai jas išsi­jun­gu­si?“ Tik ta­da su­pra­tau, jog vi­są tą lai­ką jos de­gė, tie­siog ne­bu­vo ma­ty­ti, kai mies­tas ge­rai ap­švies­tas gat­vių lem­po­mis.

Kar­tais, kai bū­nu pa­var­gu­si, o pas ma­ne atei­na žmo­gus, sa­ky­da­mas „tu pro­tin­ga, tu man pa­tark“, aš no­rė­čiau at­sa­ky­ti: „Aš tie­siog kvai­la blon­di­nė“.

Ma­nau, kad tei­sy­bės anek­do­tuo­se apie blon­di­nes yra. Ma­no nuo­mo­ne, blon­di­ne anek­do­tuo­se va­di­na mo­te­rį, ku­ri lė­čiau rea­guo­ja ar­ba pa­si­me­ta. Taip ir bru­ne­tė ga­li bū­ti ap­šauk­ta blon­di­ne.

Gin­ta­rė VA­LUC­KY­TĖ