Vilniuje surengtai energetinio saugumo konferencijai žiniasklaidos dėmesio netrūko. Nors konferencijos rezultatai vertinami įvairiai, vis dėlto dera pripažinti jos didelį politinį reikšmingumą, kurį kiek nustelbia pernelyg išpučiamas Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio akibrokštas – atsisakymas pasirašyti jau lyg ir suderintą susitarimą dėl elektros energijos tilto.
Vilniaus susitikimas žymi naują pakopą tame sudėtingame politiniame vyksme, kurį galima nusakyti taip - politinė konsolidacija dėl Europos Sąjungos bendros energetikos politikos. Dėl tokios politikos būtinumo jau nebesiginčijama, tad laukiama pirmųjų praktinių projektų. ES bendros energetinės politikos grėsmę vis labiau jaučia Rusija, įpratusi per dvišalius santykius žaisti skirtingais įvairių valstybių interesais, tad nieko nestebina jos bandymai diplomatijos priemonėmis trukdyti Europos šalims dėl tokios politikos galutinai susitarti. Rusija nuviliojo keletą svarbių konferencijoje turėjusių dalyvauti svečių. Naivu būtų manyti, jog Rusija pati prisidės prie ES bendros energetinės politikos, kuri akivaizdžiai ribotų Rusijos geopolitinių interesų įgyvendinimo strategiją. Energetika – jau ne vien politika, o geopolitika.
Lietuva bendros energetikos politikos formavimo požiūriu atsiduria tarp ES ir Rusijos. ES šalis – Rusijos energetinės sistemos elementas. Galėtume sakyti – toks jau Lietuvos likimas būti tarp Rytų ir Vakarų. Tokia padėtis dabartinėmis sąlygomis teikia tam tikrų galimybių Lietuvos diplomatams vis labiau aktualinti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimą. ES politikai pripažįsta Lietuvos nuopelnus skatinant bendrijos energetinio saugumo klausimų svarstymą. Šiuo metu tiems politikams vis labiau aiškėja galintis labai nemaloniu virsti dalykas – Lietuva, kuri viena pirmųjų ėmė rūpintis ES energetiniu saugumu, tos pačios ES bus palikta visiškai priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių uždarius Ignalinos AE. Kitaip tariant, kovojantys už ES nepriklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių atiduodami visiškon Rusijos globon?
Lietuvai reikia būt aktyvesnei kuriant savus atsisaistymo nuo Rusijos energetikos sistemos projektus. Jau metas ir kokį realų projektą pateikti visuomenei. Gera pradžia galėtų būti elektros tinklų jungtis su Švedija. Tokiam projektui nereikėtų jokių nenuspėjamu elgesiu garsėjančių partnerių, jis niekaip nekonkuruotų su kitais – naujos AE statybos ir tilto į Lenkiją – projektais. Labai įtikinamai apie jungtį su Švedija kalba Algirdas Brazauskas, tačiau derėtų paklausti, o kodėl gi būdamas valdžioje nuo 2001-ųjų jis taip nieko šia linkme ir nepadarė. Nepadarė, nes kitokie yra Rusijos dujininkų interesai. Dabar A. Brazauskas rodo puikų valstybinių reikalų išmanymą, tad galima svarstyti, kas ves socialdemokratus į Seimo rinkimus, kai už infliaciją ir ekonomikos bėdas atsakingu bus paskelbtas dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas?
Žiniasklaidos dėmesį labiausiai patraukė Lenkijos prezidento akibrokštas. Ko tik apie tai neprikalbėta... Daug peno įvairioms pašaipoms duoda ir Lenkijos prezidento pamokymas žurnalistams, kad jis nenorįs girdėti vienokių ar kitokių klausimų. Nors politikos apžvalgininkai bei ekspertai gali ir privalo laisvai reikšti savo nuomones, tačiau vis dėlto kartais reikia atsižvelgti ir į bendresnę įvairiais pasisakymais kuriamą atmosferą, kuri gali paskatinti „sumaištį protuose“ ir senų stereotipinių požiūrių į kaimynines šalis sklaidą. Ypač svarbus aukšto rango pareigūnų ir politikų vertinimai bei tonas. Štai premjeras Gediminas Kirkilas, nelyg koks sensacijų besivaikantis žurnalistas, pareiškia, jog tam tikras blogas šešėlis išliks mūsų santykiuose su Lenkija. Prezidentas Valdas Adamkus deda dideles pastangas neaštrinti situacijos, o premjeras veikia priešingai – pats padeda kurti „šešėlį“ ir trukdo „tyliosios diplomatijos“ darbui. Na, bet premjeras pastaraisiais mėnesiais pagarsėjo įvairiais pareiškimais, atšaukimais, atkirčiais eurokomisarei Daliai Grybauskaitei bei pasvarstymais apie Seimo galių sumažinimą.
Suprantamas buvo mūsų politikų noras kaip tik vykstant Vilniaus konferencijai pasirašyti strateginę sutartį su Lenkija. Tačiau juk buvo žinomos Lenkijoje susiklosčiusios politinės aplinkybės, rinkimų nuotaikos, tad gal vertėjo nesistengti kurti simbolinės auros strateginei partnerystei. Vilniaus konferencijai visiškai užteko ir valstybių vadovų parašų po naftotiekio projektu.
