Lietuva neteko vieno žymiausių šalies bitininkų, habil. dr. Jono Balžeko, daugiau nei pusę šimtmečio tyrinėjusio bites, bitininkystei paskyrusio savo knygas, mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnius, žinynus, pranešimus mokslinėse konferencijose.
J. Balžekas mirė šeštadienį, balandžio 14-ąją, eidamas 88 metus, pranešė Lietuvos bitininkų sąjunga, kurios prezidentu velionis buvo daugelį metų.
Būsimasis mokslininkas gimė 1925 m. vasario 4 d. Nuotekų kaime Ukmergės apskrityje ūkininkų šeimoje.
Į pripažinimą buvo ilgas kelias. 1933 m. jis prasidėjo Nuotekų bei Lyduokių pradinėse mokyklose. 1945 m. jis baigė Antano Smetonos gimnaziją Ukmergėje. 1945 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio universiteto (buvusios Žemės ūkio akademijos) Agronomijos fakultetą ir 1950 m. jį baigė, įgydamas mokslinio agronomo kvalifikaciją.
Besimokydamas J. Balžekas daug bendravo su akademiku Jonu Kriščiūnu.
Bitininkystės tematika parengė ir apgynė diplominį darbą. 1950 m. dirbo dėstytoju Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikume. 1950-1953 m. - Lietuvos žemės ūkio universiteto aspirantas, 1954-1955 m. - asistentas. 1955-1959 m. - Radviliškio bandymų stoties mokslinis bendradarbis. 1959 m. jam buvo pavesta organizuoti bitininkystės tyrimus. Jų atlikimui Terespolio dvaro parke įkūrė bityną.
1959-1972 m. J. Balžekas dirbo Lietuvos žemdirbystės instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1972-1984 m. - šio instituto Bitininkystės sektoriaus vedėju, 1984-1993 m. - Bitininkystės skyriaus vedėju.
1954 m. J. Balžekas apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, 1983 m. - žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją. 1993 m. nostrifikuotas habilituotu daktaru.
J. Balžekas ištyrė bičių reikšmę liucernos ir raudonųjų dobilų apdulkinimui ir ankštinių augalų nektaringumą Lietuvoje. Sukūrė raudonųjų dobilų apdulkinimo technologiją. Išaiškino bičių ganyklų panaudojimo ir pagerinimo būdus, nustatė kompleksinio bitininkavimo naudą.
J. Balžekas paskelbė beveik 100 mokslinių ir apie 200 mokslo populiarinimo straipsnių, 6 brošiūras, keletą mokslinių informacinių lapelių, metodinių rekomendacijų. Parašė knygas „Bičių ūkis ir jo perspektyvos“ (1978), „Bitės ir raudonieji dobilai sėklai“ (1985), „Bitininko žinynas“ (1987), yra vienas iš vadovėlio „Bitininkystė“ (1970) autorių.
1959-1989 m. vadovavo Lietuvos sodininkų draugijos Bitininkystės sekcijai. 1989 m. organizavo Lietuvos bitininkų sąjungą. 1989-1991 m. ir 1994-2005 m. buvo šios sąjungos prezidentas. Iki šiol buvo Lietuvos bitininkų sąjungos valdybos narys.
1959-1977 m. Lietuvos žemdirbystės institute sukomplektavo stambiausią tuo metu Lietuvoje bityną. 1972-1975 m. įkūrė Jurbarko-Tauragės miškuose ir juos supančių ūkių teritorijose vietinių bičių draustinį, kuriame ilgai buvo išlaikomas jų genofondas. Pervalkoje įsteigė izoliacinį bičių motinų poravimo punktą grynų Krajinos ir Kaukazo bičių išlaikymui.
J. Balžekas buvo nepaprastai bitininkystei pasišventęs žmogus. Būdamas net garbaus amžiaus jis kantriai ir ištvermingai dirbo. Tuo pelnė didelę pagarbą.
