Be abejo, reikia tik džiaugtis, kad Lietuva dabar palaiko tokius draugiškus santykius su Lenkija. Galime ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis, kad, vaduodamiesi iš imperijos ir komunistinio režimo, neleidome atgimti prieškario nesantaikai ir vietoj galimų konfliktų bei priešų paieškos su Lenkija turime gražų bendradarbiavimą. Tai kodėl gi matau ženklų, kad su tuo draugiškumu ir orientacija į Lenkiją yra perlenkiama?
Atsakymą grįsčiau ne tiek politiniais aspektais, kiek kultūriniais, pavyzdžiui, mūsų tautinės savivokos ir savivaizdžio dalykais. Pastaruoju metu kai kurie kultūrininkai linkę vis labiau akcentuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą iš Abiejų Tautų Respublikos epochos. Kad akcentuojama būtent ši epocha, visai suprantama, nes iš ankstesnio LDK laikotarpio kultūrinio paveldo teturime katino ašaras (tiesa, piliakalnių gausybė). Gerai ir tai, kad siekiama integruoti į mūsų kultūros istoriją tai, kas Lietuvoje buvo sukurta septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuose. Gerai, kad prisimenama ano laikotarpio tolerantiška, daugiakultūriška tradicija.
Blogiau, kai daromos anachronistinės, neistoriškos išvados ir pagal jas lipdomas požiūris į XX a. pirmos pusės lietuvių kultūros bei politikos raidą, taip pat į šiandieną. Abiejų Tautų Respublikoje (dar neseniai lietuviškai vadintoje Žečpospolita) tolydžio vis labiau dominavo lenkų kalba ir vis mažėjo LDK savarankiškumas. 1791 m. Konstitucijoje LDK neliko. Akivaizdu, kad jeigu toji valstybė būtų išgyvenusi, lietuvių kalbai joje būtų tekusi geriausiu atveju itin kukli vieta.
Tie, kurie siūlo įteisinti Gegužės 3-ąją kaip atmintiną datą, paminint 1791 m. Konstituciją, ir tie, kurie avantiūristiškai siūlo pakeisti valstybinę vėliavą, turėtų įsisąmoninti, kad 1990 m. mes atkūrėme ne Abiejų Tautų Respubliką ir ne Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublika radosi iš tautinio atgimimo, prasidėjusio XIX amžiuje. Tuo laiku buvo būtina atsiriboti nuo lenkiškosios kultūros dominavimo, sukurti savą raštiją, kuri nebūtų tokia pusiau lenkiška puskalbė, į kurią jau tada buvo išversta 1791 m. Konstitucija. Iš istorinės perspektyvos galime aiškiai matyti, kad atsiribojimas nuo lenkiškumo buvo būtina lietuviškos kultūros ir tautinės valstybės idėjos įtvirtinimo sąlyga. Ne tiek pilietiškumu, kiek tautiškumu rėmėsi visi XIX amžiaus Vidurio ir Rytų Europos sąjūdžiai, pavadinti bendru Tautų pavasario vardu.
O Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar ką nors panašaus norėjo atkurti, žinoma, sąjungoje su Lenkija, Želigowskis, Piłsudskis ir kiti lenkų veikėjai. Lenkija siuntė į Vilniaus kraštą savo kariuomenę ne tam, kad prisigrobtų svetimų žemių, o tam, kad atkurtų, kad ir ne visą, buvusią valstybę. Tuo metu lenkų požiūris buvo maždaug toks kaip apie 1990 metus kai kurių geranoriškų, bet nesupratingų rusų: „Davaite, rebiata, žit družno“: gyvenkime draugiškai, kodėl gi jūs norit atsiskirti, mes juk irgi prieš komunistinę diktatūrą ir už demokratinę Sovietų Sąjungą. Piłsudskis tikrai nebuvo nusistatęs prieš Lietuvą, jis tik nepakentė lietuvių separatizmo.
Manyčiau, galima daryti tokią prielaidą: jeigu devyniolikto amžiaus antroje pusėje ir dvidešimto amžiaus pradžioje Lietuvoje būtų viršų paėmusi pilietinės priklausomybės, o ne tautinės valstybės idėja, dabar mes kalbėtumėm lenkiškai. Gyventumėm draugiškai bendroje valstybėje, kurioje lenkų ir lietuvių kultūrų santykis būtų maždaug toks kaip Britanijoje anglų kultūros su škotų kultūra. Kalba vyrautų viena.
Dabar šitie klausimai neaktualūs. Lietuva turi Vilnių ir Vilniaus kraštą, ir Lenkijos valstybė to nė kiek nekvestionuoja. Lietuvos valstybė yra palaidojusi antilenkiškus stereotipus, ir tuo reikia džiaugtis. Šioje padėtyje politiškai niekas nebepasikeis. Tik istorinės atminties ir kultūros požiūriu visiškai netikslinga eiti atgal į kokį nors simbolinį Žečpospolitos gaivinimą.
Lenkija mums yra draugiška valstybė ir strateginis partneris – kokie nors glaudesni santykiai čia visiškai nepageidautini. O glaudesni santykiai įmanomi su tais, kurie mums giminystės požiūriu tikrai yra broliai ir su kuriais bendraujant nė vienas nebūtų vyresnysis brolis, kaip Lenkijos atveju. Bet, žinoma, latviai mūsų nedomina, mums rūpi tik didelės tautos, tiesą sakant net ir lenkai daugeliui lietuvių nebeįdomūs – svarbios tik didžiosios Vakarų tautos.
Vienoje televizijos diskusijoje buvo paklausta: štai per šventes prie Seimo iškeliamos trys vėliavos – Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet ne Lenkijos. Kodėl gi? Taip ir nebuvo atsakyta, o juk atsakymas aiškus: todėl, kad Latvijoje ir Estijoje taip pat keliama Lietuvos vėliava, o Lenkijoje – ne. Kalbėdami apie istoriją, verčiau remtumėmės iki šiol gyvomis XX a. realijomis, o ne ta nugrimzdusia praeitimi, su kuria iš esmės nieko bendro nebeturime.
Kodėl gi daugelis istorikų yra tokie polonofilai? Turbūt lemia subjektyvūs veiksniai. Universitete istorikai privalomai mokosi lenkų kalbos, skaito daug lenkiškos literatūros, važinėja su dalykinėmis kelionėmis į Lenkiją, draugiškai bendrauja su lenkų istorikais ir pernelyg emociškai įsijaučia į tą draugystę
O iš tikrųjų šiuo metu Lenkijai mes tiesiog nelabai reikšmingi ir nelabai įdomūs. „Via Baltica“ savo teritorijoje lenkai žada sutvarkyti tik už dešimties metų, nes jiems tai nerūpi. Elektros tiltas, kurio projektas galų gale suderintas, irgi laukė ilgus metus. Antra vertus, gal ir gerai, kad Lenkijai mes nekeliame meilės jausmų. Labai jau skirtingi mūsų dydžiai: iš didelės meilės meška savo glėbyje kiškį gali netyčia uždusinti.
