pas amerikiečius Vašingtone, bakstelėkite pirštu į paminklą Kosciuškai ir pasakykite: štai šitas yra mano tautietis, kilęs nuo Lietuvos Brastos, jis gynė mūsų, o paskui jūsų Konstituciją; vėliau pas mus net toks šūkis buvo: „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Ir tada bus visai nesvarbu, ar jis mokėjo kalbėti lietuviškai.

apibendrinti, tai tas pat kaip sakyti, kad visi lietuviai banditai. Gal jie tarpusavy ir pasišaipo, bet tegu pabando kas nors iš šalies... Be to, ir šaiposi daugiausia iš davatkiško arba pompastiško tono. O mūsų tautiečiai su džiaugsmu nusitveria bet kokį blogą žodį apie lietuvius, ką jau ten kalbėti apie klumpančią XIX a. lietuvių poeziją. Man regis, kad šie dalykai nėra jau tokios nesvarbios kasdienybės detalės. Priklausomybė tradicijai neleidžia išduoti savo šalies, savo žmonių, tai saitas, neleidžiantis niekur nuklysti net emigracijoje. Be to, žmogus turi turėti kuo didžiuotis, tada jis labiau gerbia save, o savigarba neleidžia elgtis kiauliškai.

bet ar lietuviams ji reiškia tą patį, ką lenkams Rota? Šis Konopnickos tekstas (ir ji yra mūsų, gimusi Suvalkuose)yra protestas prieš ATR sudraskymą į tris dalis. Ši giesmė buvo giedama minint Žalgirio 500-ąsias metines. Ir per sovietmečio sukilimus ji tiko. Ir dabar svarbi. Štai kas yra ištikimybė tradicijai. Drįsčiau teigti, kad Maironio poezija dabartiniams lietuviams nereiškia nieko, o kai kurios vietos kelia juoką. Tik nesupraskite taip, kad man tai patinka. Visai nepatinka, priešingai, aš norėčiau, kad lietuviai tapatintųsi su karaliais ir žinotų savo indėlį į pasaulio kultūrą.

Maironio patriotinė poezija(kur lietuviai tapatinasi su Vytautu) niekuo ne blogesnė už Rotą

kad jokių Piastų ten nebuvo. Bet jei liaudis tapatinasi su karaliais, tai labai svarbu - žmonės jaučiasi orūs ir elgiasi kaip orūs žmonės, o ne kaip chlopai. Maironis, aišku, labai svarbus XIX a. valstiečių aplinkoje, o dabar įdėkit jį į Europos ir pasaulio kultūros istoriją... O dabar dėkit į tą kontekstą Mickevičių, Vilniaus baroką, Gegužės Konstituciją, Tadą Kosciušką ir pan. Yra skirtumas?

Giesmė apie Piastus- Rota- Prūsijos/Vokietijos okupuotos Lenkijos dalies, įskaitant Poznanę, himnas

Kiek Piastų Poznanės sukilime? Bajoriška kultūra tiems darbininkams taip pat nėra tradicinė, o įdiegta. Etninė lietuvių valstiečių, būdama už lenkų bajorų kultūrą, buvo artimesnė realybei (koks iš Walęsos ar Kaczynskio bajorai? Chlop polski) Dėl lietuviškų dainų - Maironis

Dėl jau minėtų istorinių priežasčių lenkai (ne lietuvių bajorai) nekalbėjo lietuviškai, bet lenkų tautosakoje ir literatūroje pilna leksinių ir gramatinių lituanizmų: matula, kr(sz)ywula, sadyba, Milošo taip mėgstamas žodis żagary, szakaluki... Vilniečius, turėdami įprastą taisyklingą formą „wilnianie“, jie labiau mėgsta vadinti „wilniuki“.

nereikia "atiduoti" ar "atimti". Galim dalytis. Kaimynai nė kiek negaili, patikėkit. Tai, kas lietuviška, jie visada pabrėžia. O lenkų poetai jie neliko vien dėl savo poezijos ("Litwo, ojczyzno moja..."). Ar neprisimenat kvailių išsišokimų Krokuvoje per Milošo laidotuves: jis gi lietuvis, kodėl jį laidoja lenkų panteone? Ar žinote, kad Milošo kalba per Nobelio premijos iškilmes buvo skirtaVilniui? Tai mes jų kratėmės iš visų jėgų, netyrinėjome, nepadarėme savo kultūrinės patirties dalimi. "Slavsia kniaz' Vitout" - tai baltarusių folkloras, taigi "ne mūsų". O tą giesmę pacitavau, nes norėjau pabrėžti ne tautos dvasią, o liaudies (lud) tapatinimąsi su "Piastų gentimi".

<Mickevičius ne mūsų, bajoriškoji demokratija ne mūsų, Konstitucija ne mūsų... Gaonas ne mūsų...
Norint kažką savintis reikia ir kad kaimynai sutiktų atiduoti. Štai su ATR’u tai jau įvykęs faktas… Mickevičius, Milosz pasauliui buvo ir liks lenkų poetais, tuo pačiu jie bus šiek tiek savi mums ir šiek tiek svetimi lenkams. Jeigu mes būtume nuėję airišku keliu, t.y. tapę atskira tauta kalbančia lenkiškai-tada, be abejo jie būtų “lietuvių poetais”. <"slavsia kniaz' Vitout' " irgi ne mūsų.>Beje, kad Vytauto būtume išsižadėję negirdėjau???

<minios giedojo: "Polski my naród, polski lud, Królewski szczep piastowy" (karališkoji Piastų gentis)>Na, nemažai ir mūsuose surastume tautos dvasią keliančių dainų (tam ir sukurtų), net ir himne sakoma „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semias"